photo_1_32877573  
Recenzijos

Scenografija

Gintaras Makarevičius

Kostiumų dailininkas

Jolanta Rimkutė

Režisieriaus asistentas

Vilius Malinauskas

Šviesų operatorius

Vytautas Jančiauskas

Garso operatorius

Mantas Morkūnas

Vertėjos

Akvilė Melkūnaitė
Veronika Kubiliūtė

Trupės vadovė

Malvina Matickienė

Vaidina

SEREBRIAKOVAS, atsistatydinęs profesorius – Arvydas Dapšys
JELENA, jo žmona – Irina Lavrinovič
SONIA, jo duktė iš pirmosios santuokos – Rasa Samuolytė
VOINICKAJA, pirmosios profesoriaus žmonos motina – Airida Gintautaitė
IVANAS (VANIA), jos sūnus – Vaidotas Martinaitis
MICHAILAS ASTROVAS, gydytojas – Dainius Gavenonis
ILJA TELEGINAS (VAFLIA), nusigyvenęs dvarininkas – Jonas Verseckas
ORLOVSKIS, senas dvarininkas – Gediminas Girdvainis
FIODORAS, jo sūnus – Paulius Tamolė
ŽELTUCHINAS, labai turtingas , technologas be vidurinio išsilavinimo – Tomas Rinkūnas
JULIJA, jo sesuo – Aurelija Tamulytė

Premjera

2009 balandžio 7

Anton Čechov

DĖDĖ VANIA

Režisierius Eric Lacascade

Spektaklio trukmė 2 val. 40 min.

Dviejų dalių spektaklis pagal Antono Čechovo pjeses „Dėdė Vania“ ir „Miškinis“.

Režisierius Eric Lacascade (g. 1959) – aktorius ir garsus režisierius, daugiau kaip dešimt metų vadovauja Prancūzijos Normandijos dramos centrui ir išgarsėjo teatro pasaulyje klasikinių ir modernių dramos tekstų ryškiais, išskirtiniais pastatymais, kuriems būdingas didelis emocionalumas ir ekspresija. Itin didelį susidomėjimą teatro pasaulyje sukėlė Lacascade‘o klasikinių pjesių pastatymai – Sofoklio, Marivo, Rasino, o ypač spektakliai pagal Antono Čechovo pjeses (pvz., trilogija „Ivanovas“, „Trys seserys“, „Žuvėdra“). Lacascade`as yra žinomas kaip režisierius, skiriantis itin daug dėmesio laboratoriniam, tyrinėjamam darbui, į kurį įtraukia būsimo spektaklio aktorius.

Rezultatai kalba patys už save: Lacascade`o spektakliai tampa ryškiais teatro įvykiais Prancūzijoje ir sėkmingai dalyvauja garsiausiuose tarptautiniuose festivaliuose.

Pjesę „Dėdė Vania“ (1896) Lacascade`as vadina Čechovo (1860-1904) šedevru. Daug metų gilindamasis į A. Čechovo kūrybą, režisierius sako girdintis šią pjesę tarsi kvietimą. „Ar mane traukia tvankaus šeimyninio mikrokosmoso paveikslas? O gal pusiau inteligentiškos pusiau kaimiškos skęstančios buržuazijos portretas? Ar tos raudos ir dejonės dėl prabėgusios jaunystės, ar be vilties užsimezgančios meilės istorijos? Sugniuždytas Vania, sužlugęs gyvenimas – daugybė gyvenimų… Žodžių ir jausmų stiprumas, personažų reiklumas jų pačių atžvilgiu? Jų įžvalgumas? Jų ekshibicionizmas? Jų nesugebėjimas veikti? Mūsų nesugebėjimas? Mūsų smarkumas? Jų pasidavimas? O gal mūsų?“ – klausimais atsako į tą pjesės kvietimą režisierius. „Prieš pasiduodami, dvasiškai ar fiziškai, vyrai ir moterys kovoja. Už save ir prieš kitus, prieš save ir už kitus. Būtent šią kovą ir ketinu parodyti. Subtiliai.“