Taigi, Rumunija. Tarptautinis Wiliamo Shakespearo festivalis. Iš Vilniaus išskrendame  balandžio 25–ąją, prieš akis – trys Oskaro Koršunovo spektakliai: du – „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ ir vienas „Meistro ir Margaritos“ , skirtas in memorium Liviu Ciulei, vieno žymiausių Rumunijos aktorių ir režisierių atminimui. „Meistrą…“ vaidinsime (ak, leiskite ir man sakyti „vaidinsime“ ) Karakalyje.

Didinga festivalio programa. Atidus, nuoširdus dėmesys kultūrai ir teatrui stebins ir netgi savotiškai liūdins, provokuodamas baltą pavydą: o, kad taip mums…

Apsistojame Krajovoje. Rytoj,  balandžio 26-ąją, – mūsų „Romeo ir Džuljeta“. Scenos technikai atvažiavę jau anksčiau, montuoja dekoracijas, tvarko apšvietimą, tikrinasi garsą. Beveik pavalandžiui  Nacionaliniame Krajovos teatre vaidinami spektakliai keliose „aikštelėse“, t.y.  scenose. Štai prieš mus „Romeo ir Džuljetą“ mažojoje scenoje jau vaidina vengrai: M studijos judesio teatras,  choreografo , režisieriaus ir pedagogo Peterio Uray trupė. OKT trupė įsikūrė pagrindinėje, didžiojoje scenoje, –  Jūratės Paulėkaitės scenografijai reikia erdvės.

Aktoriai skubiai apžiūri sceną. Tokiu ritualu prasideda kiekvienas įžengimas į nepažįstamą teatrą… Krajovos – jaukus, kompaktiškas, žiūrovų eilės  driekiasi arti scenos. Įsitaisau salėj ir imu laukti repeticijos. Julius Žalakevičius pradeda minkyti didelį tešlos gabalą, kaip užburta žiūriu į jo miltuotas rankas. Jis vis minko ir minko. O tada prisijungia ir Tomas Žaibus, kočiodamas savo tešlos gabalą. Scenoje dar prieblanda. Miltai ir rankos…

Grimo kambaryje – tyla. Rasa Samuolytė – Džuljeta žiūri į veidrodį, sagstosi plaukus. Karšta. Rasa kosti, ir nepaisant nosinių ir vaistų atsikosėjimui, šįryt ji bėgo „krosą“ Krajovos gatvėmis. Kad nesijaustų nejaukiai,  – drauge su kolega. Gretimame kambaryje Eglė Mikulionytė suka ant viršugalvio kuodą. Į moterų karaliją ateina Dainius Gavenonis – Paris: pasipudruoti, pasišukuoti. Jo sustingusi stovėsena paskutinėje spektaklio scenoje perskros nerimu: taip apverstas personažo komizmas ūmai suskambės tragiškai. Paris turi  s a v ą tragiškąją meilės istoriją. Ji atsivers mūsų žvilgsniui vaidinimo finale, keliomis Gavenonio ištartomis frazėmis ir karštligiškai, tikrąja to žodžio prasme – mirtinai aistringai – beriamais ant veido miltais. Mirties kvapas…

Sėdim su Audra (Žukaityte), visų gastrolinių kelionių ir ryšių organizatore, paskutinėje salės eilėje. Žiūriu spektaklį, lyg pati būčiau užsienietė, net juokinga.  Imu niršti, kad ne viską lietuviškai girdžiu ar suprantu. Tad kai kuriose vietose rankomis atkišu į priekį ausis. (Po spektaklio manęs paklaus: tai kodėl per pertrauką neatėjai ir nepasakei, kad ne viskas girdisi?) Kiekviena nauja erdvė turi savo dėsnius ir paslaptis, tačiau jei tik kas nesigirdės ar  vaidinama scena pasirodys netobulai raiški, aktoriai visuomet kaltins save. O režisierius?.. Šįsyk režisieriaus su trupe nėra, – O. Koršunovas Norvegijoje stato „Perą Giuntą“. Už jo planus atsako vien tik ryžtas dirbti, sėkmė ir įkvėpimas, – kad ir pasiryžęs atvykti į Rumuniją tiesiai iš Oslo, Oskaras lieka Norvegijoje, – tenai pats darbo įkarštis. Tačiau „astralinis“ jo kūnas – be abejonės, keliauja kartu su mumis.

Salės gale įsitaiso apšvietėjas Augis (Eugenijus Sabaliauskas)  ir vertėja Akvilė (Melkūnaitė), derinanti rumuniškus ir angliškus titrus. Jie jau „atmušę“ ranką, tikri profesionalai.

Mane pritrenkia Merkucijaus (aktoriaus Dainiaus Kazlausko) vitališkai agresyvus raiškumas. Nė vieno beprasmio judesio. Kažin koks negailestingas nuožmumas, po kurio  – tr –tr- tr… pradeda irti gyvybės megztinis, pasileidžia visi raštai ir siūlai… ir į Kapulečių bei Montekių kasdienybę įsiveržia mirtis. Scenoje – jokio komizmo, jį pakeitė žūtbūtinė kova: ją įstabiai tiksliai su D. Kazlausku sušoka dvikovoje Darius Gumauskas. Dūžta komiškasis vaidinimo stiklas, jo atspindžiai žavėjo ir visus juokino. Prasideda tragiškoji spektaklio tapyba: miltuoti, mirtimi alsuojantys ir tuščias ambicijas, beprasmybę ginantys veidai, – keičia visą spektaklio paletę. Krajovos salė po patikusių scenų švilpia ir ploja. Pasieniais – nacionalinės televizijos operatorius, dar kažin kokie filmuotojai, fotografai. Audra nervinasi, pamačiusi spektaklio metu blykstes ir perpsėjamai graso teatro meno vagišiams. Mirtinai tvanku. Anšlagas, nėra kur obuoliui nukristi. Už nugaros išgirstu, kaip vienas prodiuseris Audrai rumuniškai ištaria: „Jūsų Oskaras – genijus“.

Ar sunku, ar sunkiau vaidinti užsienyje? Manau, kad taip.  Tą patvirtina ir aktoriai. Atsiranda padidintos sceninės raiškos būtinybė. O sykiu ir – lietuviškai ištariamo teksto svarbos bei įsiklausymo stygiaus grėsmė. Grįžus į savąją sceną, į namus, tas vien tik kalba reiškiamas prasmes tenka vėl atstatyti. Grąžinti kalbos, žodžio svarbą. Nors festivalio publika yra taip išprususi (daug teatro žinovų, aktorių, teatrologų), jog gaudoma kiekviena intonacija ir tuoj pat reaguojama. Tai įstabi publika.

R. Samuolytės Džuljeta ir Giedriaus Savicko Romeo – kaip įtemptos stygos. Paaukoti avinėliai. Baltuojantys, apibarstyti mirties miltais, jau paženklinti skaisčiu mirties niekiu, veidai.  Finalas. Žiūrovai stojasi, šaukia, ploja. Kai aktoriai atgaus kvapą, užkulisiuose jų dar lauks televizija.

Kitą dieną, OKT trupei laisvąją, einame žiūrėti rumunų spektaklio „Audra“. Spektaklis pastatytas Rumunijos teatrų guru, režisieriaus  Silviu Purcarete. Titrų nėra. Nuolat mintyse lyginu su „Miranda“. Daug sąšaukų. Ir vis dėlto – neįžvelgiu aktoriaus stebuklo. Įdomus sprendimas, apverstas kambarys, viskas aukštyn kojom, Ferdinandą vaidina moteris, o Mirandą ir Prosperą – tasai pats aktorius. Dėmesio nepaleidžia būtent išradingumas, kažkoks svaigus anapusinio pasaulio, kosmoso ir/ar pasakos jausmas. O aš skausmingai tuo metu ilgiuosi mūsiškių – Povilo Budrio ir Airidos Gintautaitės – dueto. Jame scenos „žvakes“ įžiebia ne tiek profesionalumas, kiek gelminiai sielos ieškojimai, atradimai, atvertys. Žinoma, be profesionalumo jie teliktų vaikiški.

Tą patį vakarą, po rumunų „Audros“, pasiliekame dar salėje – pasidžiaugti lietuvių teatro sėkme: režisieriui Eimuntui Nekrošiui įteikiamu garbingu apdovanojimu už tris  W. Shakespearo spektaklius: „Makbetą“, „Hamletą“ ir „Otelą“. Iš visų jėgų plojame aukštaūgiui šviesiaplaukiui E. Nekrošiaus sūnui, perskaičiusiam tėvo padėkos kalbą. Jis kiek sutrikęs nešasi į viešbutį sunkią metalinę Shakespearo galvą, – atvyko į Rumuniją su rankiniu bagažu…

Po kelių dienų į Krajovą atvažiuoja dar aštuoni OKT aktoriai, – Karakalyje bus vaidinamas „Meistras ir Margarita“.  Drauge ir pianistas Petras Geniušas. Derins derins tą pianiną Karakalio scenoje prieš repeticiją, derins derins, išlupęs visus instrumento dangčius.

„Meistras ir Margarita“ praeis tiksliai, aistringai. Nežmoniškas karštis. Saulė. Ilga repeticija su šokiais, šaukštais, Geniušo muzika, aktoriams nušokant ir užšokant ant stalo. Kas režisuoja šią repeticiją? Patys, t.y. visų profesinė sąžinė. Nė vienas aktorius nemurma, tiksliai pakartojamos visos scenos, kurias reikia prisiminti.  Vienoje ložėje sėdi ir repeticiją stebi Rytis Saladžius, jis vaidins Meistrą. Tyla ir sukauptis visoje jo povyzoje. Nedidelė Karakalio teatro scena verčia atsisakyti pilnos scenografijos, keisti aktoriams kai kurių scenų vietas bei akcentus. Į spektaklį ateina ir LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vladimiras Jarmolenko. Jį regėsime ir Bukarešte, „Romeo ir Džuljetoje“. Karakalio publikos dėmesys spektaklio vyksmui užburia: reaguojama į kiekvieną frazę. O p. ambasadorius, atsisukęs į mus, sėdinčias už nugaros, džiugiai patvirtina, kad tekstas švieslentėje visiškai sutampa su tariamu tekstu scenoje. Galvoju, kad lietuviai yra santūresni. Čia, festivalyje, susikalbėjimo kodu tampa patsai teatralumas, teatro ženklų kalba. Kai spektaklio finale D. Gavenonis – Benamis rėkdamas pasileidžia per sceną, užsidengiu ranka burną. O kai lenkdamasis Arvydo Dapšio Daktaras vis dar laikosi už skaudančios galvos, stengiuosi į jį nežiūrėti, nes jau tiesiog nebeatskiriu realybių. Karakalio festivalio organizatorių svetingumas (sutikimas, nacionalinės vaišės parke, dėmesys aktoriams spektaklio metu ir po jo), pavienių teatro meno gerbėjų palaikymas tiesiog nokautuoja. Tačiau labiausiai užburia pati trupė, 150 vietų salės žmonėms „čia ir dabar“ kūrusi magiją. Ak, liūdnas, lakmusu tapęs Ryčio Saladžiaus – Meistro žvilgsnis, nepaliekantis jokių iliuzijų ir neleidžiantis meluoti… Ak, raganos, šokančios bakchanališkuosius šokius ir kvykiančios, ak, basos Arūno Sakalausko – Begemoto pėdos, iškištos iš po staltiesės prieš spektaklį  ir tartum raginančios festivalio oratorius: „Nagi, kalbėkite greičiau, ponai organizatoriai, tuoj uždusime po stalu“ . Ak, kiaurai skrodžiantis ir į dugną tempiantis Dainiaus Kazlausko – Volando žvilgsnis, atspėjantis tamsą kiekviename iš mūsų. Žinau, kad tai aktoriaus žvilgsnis. Ir sykiu – nežinau.

Jau po „Meistro…“, kai ambasadoriaus ir vieno žurnalisto bei poeto, teatro mecenato, visi bus pakviesti valandėlę atsipūsti, regėsiu: žiūrovai bandys aktorius bent paliesti. Kaip kitos realybės ženklą, kaip kito gyvenimo amuletą.

Dar bus „Hamletas“ Bukarešto teatro scenoje. Skandalingasis Nikolajaus Koliados teatro iš Jekaterinburgo pastatymas. Kaulai, sąvartynai, šiukšlynai, ekscentrika, nuogai išrengti kūnai, šuns pavadžiai ant kaklų, gyva žiurkutė, rytietiška muzika, vyrai su sijonėliais, etiudų šokiai (juos paskui genialiai mums pakartos Gytis Ivanauskas) rėksmingos intonacijos… Kur aš visa tai mačiau?.. Įdomus, nervingas, karščiuojančios psichikos ir kiek isteriškas Hamletas, vaidinamas Olego Jagodino. Po pirmos dalies išeisiu. Ir ne aš viena. Tačiau!  Jau kitą vakarą Koliados aktoriai bus mūsiškio „Romeo ir Džuljetos“ spektaklio patys aktyviausi gerbėjai: juoksis, net kvatosis, šauks, verks. „Jūs dovanojate mums tiek laimės!“ – pertraukos metu ištars viena lenkų teatro prodiuserė.

Atskiro teksto reiktų, jei norėčiau aprašyti, kaipgi  vyko tasai trečiasis gastrolinis spektaklis. „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos“ istorija. Ji iš tikrųjų buvo ir įstabioji, ir graudžioji. Nepaisant varginančio karščio, ne itin stebuklingo teatro pastato, kiek trenkiančio pelėsiais, tą vakarą visus aktorius kilstelėjo į viršų nematoma Kūrėjo ranka. Kiekvienas žodis, vaizdas buvo sutinkamas adekvačia reakcija. Didvyriška Giedriaus – Romeo ir Rasos – Džuljetos meilės gintis. Gal dešimt kartų, nesiliaujant ovacijoms, aktoriai buvo kviečiami lenktis. Tą vakarą Bukarešto scenoje meilė, nugalėjusi vienadieniškumą ir tuštybę, iš tiesų triumfavo.  Misionieriškai. Su OKT dvasios ženklu.

***

Dovilė Zelčiūtė, bernardinai.lt, 2011 gegužės 9 d.

Tačiau tai dar ne visos kelionės. Lėktuvuose ir tamsiose teatrų salėse OKT trupė praleis visą vasarą ir tik vėlyvą rudenį galės atsipūsti, kai gastroliuoti nebeleis Oskaro Koršunovo spektaklių po atostogų išsiilgusi Lietuvos publika. Pats režisierius į gastroles vykti negali, nes šiuo metu Oslo nacionaliniame teatre Norvegijoje stato spektaklį „Peras Giuntas“ pagal Henriko Ibseno pjesę.

Balandžio pabaigoje į Rumuniją OKT išvažiavo pakilios nuotaikos:  prieš mėnesį aktoriai jau buvo išbandę rumunų publiką nedideliame Transilvanijos mieste Sfintu George, kur festivalyje  „Reflex“ parodytus spektaklius „Hamletas“ ir „Dugne“ žiūrovai sutiko labai palankiai. Šįkart Krajovoje ir Bukarešte rodytas spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, o Karakalyje – „Meistras ir Margarita“ taip pat buvo palydėti ovacijomis.

Iš karto po Rumunijos OKT keliai pasuko Vokietijos link – į „Hellerau“ teatrą Dresdene, kur buvo parodytas O.Koršunovo spektaklis „Dugne“ pagal M.Gorkio pjesę. „Hellerau“ teatras skaičiuoja savo šimtametę istoriją, kuomet buvo užsitarnavęs „modernizmo laboratorijos“ vardą. Europos intelektualai rinkdavosi į „Hellerau“ vykstančius vasaros festivalius, kur buvo kuriami nauji būdai sujungti gyvenimą, darbą ir meną. Nors Pasauliniai karai buvo sustabdę „Hellerau“ veiklą, tačiau jis laikas nuo laiko atsinaujindavo ir nuo 2009 šiame teatre pasirodymai vyksta ištisus metus.

Dabar „Hellerau“ siekia vėl atgauti svarbiausio Vokietijos ir Europos šiuolaikinio meno centro vardą, tad didžiausią dėmesį skiria šiuolaikiniam šokiui ir muzikai, bei naujoms teatro formoms. OKT teatrui buvo skirta garbė šiame kontekste parodyti savo spektaklį „Dugne“.

Pradžią padaręs Vokietijoje „Dugne“ toliau bus rodomas Mažosios scenos festivalyje Rijekoje, Kroatijoje, bei „Kontakt“ festivalyje Torūnėje, Lenkijoje. Po šių gastrolių aktoriai galės porą savaičių atsipūsti, nes į kelionę išvyks naujausias O.Koršunovo spektaklis „Miranda“, kuriame vaidina tik du aktoriai: Airida Gintautaitė ir Povilas Budrys. Jų pasirodymas laukiamas prestižiniame Bergmano festivalyje Stokholme, Švedijoje, Platonovo festivalyje Voroneže, Rusijoje, ir Shakespeare’o festivalyje Noise, Vokietijoje.

Turbūt įdomiausia kelionė laukia „Vasarvidžio nakties sapno“ kūrybinės grupės. Jų gastrolių maršrutas nusitęs net iki Sibiro platumų. Birželio viduryje spektaklis bus rodomas Krasnojarske, Ačinske ir Železnogorske.

Tad OKT/Vilniaus miesto teatro laukia karšta vasara, po kurios Vilniaus vardas skambės nuo Vokietijos iki Sibiro.

***

Delfi.lt, 2011 gegužės 7 d.

Gerai, kad šį sezoną yra Oskaro Koršunovo „Miranda“, nes šitas spektaklis sugrąžino Airidą Gintautatę į sceną. Airida niekur ir nebuvo išnykusi, ji – „Dėdėje Vanioje“, „Shopping and  Fucking“, „Meistre ir Margaritoje“, „Vasarvidžio nakties sapne“, bet  kiek seniai ji buvo gavusi savęs vertą naują vaidmenį? Oskaro Koršunovo  „Vasarvidžio nakties sapnas“ su lentom – jos kurso diplominis darbas, taigi Hermiją Airida vaidina nuo 1999-jų; Koršunovo  „Shopping´as…“ – vėl 1999-ieji. Tada, atrodė, aktorė Gintautaitė reikalinga visiems: Koršunovui, savo dėstytojui Cezariui Graužiniui, Anželikai Cholinai, Gintarui Varnui… Po to šita įdomi, talentinga ir graži aktorė atsidūrė galingų OKT spektaklių  „Meistras ir Margarita“, „Oidipas karalius“ chore, kordebalete. Tapo dublere kitų aktorių jau sukurtiems vaidmenims (Margarita, Teiresijus). Atsirado mažų vaidmenų, epizodų. Ericas Lacascade´as, atvažiavęs į OKT statyti „Dėdės Vanios“, davė aktorei, tada dar neturėjusiai nė 40 metų, vaidinti senę Voinickąją. Airida skaitė žinias radijuje, ėmė garsinti filmus. Ji turi darbo scenoje, bet lyg ir paslėpta, nepažinta.

O gal taip reikia, kad atsirastų vaidmenys „Mirandoje“?

Cituosiu Airidą ir toliau, nes ji norėjo atsakinėti laiškais. Parašiau jai, ką norėčiau sužinoti ir truputį sutrikau, nes tai buvo labiau temos esė rašymui, o ne klausimai. Bet Airida atsakė iškart ir komentavo, kad jos „mintys šokinėja kaip voverės“. Ji ruošėsi „Mirandos“ vaidinimams, o „voverės“ sušoko į pokalbį.

- Ar buvo – tebėra – tavo gyvenime toks laikas, kai aktorius atrodė kažkas ypatinga, o ne paprastas žmogus, kurį tu matai scenoje ar ekrane? Ar tokių ypatingų matei, sutikai? Ar su tokiais vaidinai?

- Mano požiūriu, aktorius – keistas sutvėrimas. Labai keistas. Taip sakau, nes man tas apibūdinimas asocijuojasi su žodžiais keisti, keistis, pakeistas. Tie, kuriuos laikau ypatingais aktoriais, yra tarsi atėję keisti sustojusį pasaulį (bent jau mano). Besikeisdami vaidmenyse, jie tarsi šaukia: „aš pakeistas, aš pakeistas, bet ieškau savęs tikrojo“. Ir tuo pat metu jie keičia žiūrinčiojo (mano) pasaulį, sujudina kažką viduje, priverčia klausinėti: „o aš kartais nepakeistas?“ Na, tarsi  vietom sukeistas, vietoj tikrojo gal many gyvena tas, kurį vaizduoja šis keistuolis?

Čia žodžių žaismas, sutinku. Spontaniškai dabar štai sukūriau „aktoriaus apibrėžimą“. Kažkodėl visą laiką norėjau išgert kavos su a.a.Olegu Jankovskiu. Galvojau, nesvarbu ar kalbėtumės, svarbu, kad pabūtume. Negaliu paaiškinti, kodėl būtent su juo.Tikrai ypatingų yra ne viena dešimtis aktorių, bet kavos norėjau gert tik su juo. Gal dėl to, kad  „kažkas ypatinga“ ir „paprastas, bet ne prastas žmogus“ labai derėjo Jame.

Tie ypatingieji juk yra tik tarpininkai tarp režisieriaus ir idėjos. O ypatingai atlikdami savo darbą, tampa idėjos šeimininkais. Tie, kurie netampa tokiais, lieka atlikėjais. Yra ir nuostabių atlikėjų, ir jie mus džiugina. Bet be ypatingųjų nesikeistų pasaulis (tas, kurio nepaliesi).

Yra ir rašytojų, su kuriais norėčiau tos kavos, tik,deja, labai daug išėjusių. Labai. Beveik visi. Bet mes bendraujam per kūrinius. Kaip ir su ypatingais aktoriais.

- Ar požiūris į aktorius pasikeitė, kai pati tapai aktore?

- Prisipažinsiu be jokių maivymųsi, aš – keistas sutvėrimas, bet ar aktorė, čia dar klausimas. Tikiu, kad keičiuosi savęs link per šią profesiją.

Kai sakau, kad  norėčiau išgerti kavos su Jankovskiu, ko gero turiu omeny Miunhauzeno personažą Jankovskio kūne. Čia viena iš temų spektaklyje „Miranda“. Žmogus tas pats, bet per gyvenimą jame yra laiko pasireikšti visiems personažams. Ką renkiesi? Neįgali dukra (nejudantis žmogaus pradas be kūrybinės kibirkšties), Arielis, turintis galios kurti, griauti, bet neturintis išminties atskirti tarnystę nuo vergystės, todėl kenčiantis (čia kaip režisieriaus ir aktoriaus amžina dilema); arba Miranda, kuri eina per istoriją, nepalikdama pėdų. Ji tiesiog yra tikėjimo išraiška. Arba stebuklas, kuris gimsta, kai susiliečia ausis ir garsas, akis ir raidė, pirštas ir Pirštas (kaip Michelangelo freskoje „Adomo sukūrimas“). Dėl to ir džiaugiausi, kad „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuota buvo Miranda. Galima sakyti, apdovanojo mano pačios tikėjimą teatro Stebuklu.

- „Mirandos“ stebuklą kuriate dviese su Povilu Budriu. Kokia tai partnerystė?

- Kad tas procesas dar vyksta, ir tokios artimos partnerystės dar negali apkalbėt iš nuotolio. Mes su Povilu tiesiog esame „Mirandoje“, ir kitaip man atsakymas nesiformuluoja. Kai tėvas miršta, juk tik tada, ko gero, suvoki, ką jis iš tiesų tau reiškė. Kol yra – jis kaip oras.  Povilo Prosperas, Tėvas, Kalibanas ir Airidos Dukra, Arielis, Miranda kaip tik yra, tai nedaloma. Ir tai labai atsakinga partnerystė.

- „Miranda“ vaidinama tik pirmą sezoną. Reikia laiko atstumo, kad galėtum apibūdinti bendrą darbą? Ar tai iš viso neįmanoma?

- Noriu pasidalinti patirtimi, kurios dar nesu formulavusi. Su Dainiumi Gavenoniu mus sieja, galima sakyti, ypatingi spektakliai. „Shopping and Fucking“: dvi pasimetusios sielelės, atmatėlės. Labai keistu būdu verčiau jį pasakoti savo istoriją. Net nežinau, koks čia žodis tiktų – tyčinis  jaudinimas?  „Parazituose“ – du pusiau neįgalūs: viena – taip besijaučianti, kitas – priverstas. Ji irgi keistai provokuoja nutraukti istoriją (savižudybės tema); „Meistre ir Margaritoje“ (kai vaidinu Margaritą) per vieną mizansceną susiveda istorija. Sėdime visi trys – pasakotojas  Meistras, jo klausytojas Ivanas Benamis ir Margarita, čia ir dabar gimstantis fantomas Benamio galvoje. Perdavimas ir priėmimas be jokių kompromisų. Bučinys… ir jau Benamis – Meistras. Patikėjimo galia. „Karaliuje Oidipe“ (kai vaidinau žynį Teiresijų) pasakojau Oidipui jo paties istoriją. Nuodėmės istoriją. Mizanscena: sėdžiu ant Oidipo kupros ir spaudžiu jį prie žemės su tuo lemties siužetu.

„Dėdėje Vanioje“ jau leidžiu jo Astrovui laisvai kalbėti savo istoriją. Iš pavydo, kad jis kitoks, o mano Voinickaja – sustabarėjusi savo ankštame stabilių nuomonių pasaulyje, netrukdau jam nešdintis iš mūsų užutėkio, kad nedrumstų ramybės. Trumpiau tariant, mes su Dainium (nors gal čia tik mano įsitikinimas) bendraujame kūrybiniame lauke. Net nebūtina bendrauti, nebereikia specialiai eiti ir kalbėtis, susitikti su juo. Scenoje pasidalinam. Tai „veža“.

- Ne kavą gėrei, o dirbai su Johnu Malkowichium. Jis iš ypatingųjų?

- Taip taip, Johnas irgi, jaučiu, yra artimos kraujo grupės. Kartą per filmavimo pertrauką kalbėjomės apie fikciją, kuri sukasi aplink mus, o mes viduj turime savo realų gyvenimą.  Argi ne šventė, kai pajunti, kad žmogus tą patį jaučia? Mes gi jau tikrai ne iš knygų tą suvokėm, o iš patirties, ne visada saldžios. Man ir jam jau toli gražu ne aštuoniolika. Vienžodž, Malkovichius jau baigia užsižagsėti, kiek ta Gintautaitė  jį mini ir mini.

Filmas „Disgrace“ (liet. „Nešlovė“) su juo mane sužavėjo, bėriau jam komplimentus, o jis taip ramiai man sako: žinai, nežiūriu savo filmų, nes jau ten nieko negaliu pakeisti, o spektakliai – gyvi organizmai (na, beveik, kaip draugai), su jais reikia palaikyti ryšį. Tai va, sako, nelabai ką iš ten prisimenu, bet merginą aktorę prisiminsiu visą gyvenimą, nes tik gyvi santykiai yra vertybė, o dirbti su ja buvo labai gera.

- Režisieriai tavo gyvenime: Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Ericas Lacascade´as.  Ko išmokai iš kiekvieno?

- Jonas Vaitkus buvo, yra ir bus Mokytojas, kuris parodė takelį į teatro pasaulį, Oskaras Koršunovas – jau  ilgo kelio bendrakeleivis, Ericas Lascascade´as - pakeleivis, su kuriuo praėjom tam tikrą etapą.

Gintaras Varnas taip pat mano keliukyje labai svarbus. Jam sakiau po „Teiresijo krūtų“ premjeros: „Esi paukštis, kuris lekia, net neatsisukdamas, ar kas seka iš paskos. Linkiu, kad bent spėtų paskui tave“. Jis savo darbais tarsi aktyviai kviečia: skaitykite poeziją, skaitykite, kitaip jūsų smegenėlės bus užimtos tik „pirk-imk“ mintimi. Duoti nebebus ką. Su Gintaru Varnu ėjau labirintus spektakliuose „Gyvenimas – tai sapnas“,“´Nusiaubta šalis“.

Su Eimuntu Nekrošiumi kalbuosi per jo spektaklius (tikrai ne jis su manim kalbasi). Kaip pradėjau nuo „Kvadrato“, taip periodiškai ir pasišneku, nes jis man turi daug ką pasakyti. Tiesiog girdžiu. Toks bendravimo skonis man priimtinas, o plepalų, filosofavimų beskonybė „neveža“. Lenkiu galvą prieš jo tylias akis, kurios stebi.

- Ar buvo pauzė tavo teatrinėje biografijoje – po turiningos pradžios, po Lulu „Shopping´e…“, po „Parazitų“ – iki Voinickajos „Dėdėje Vanioje“ ir Mirandos? Ar pauzė tik tariama, tik žiūrint iš žiūrovų salės ir skaičiuojant premjeras?

- Pauzė? Aš jos nepastebėjau, nes buvo veiklos. Taip, nesukūriau naujų vaidmenų, bet buvo seni spektakliai ir aš jiems ruošdavausi. Bandžiau dirbti informacinėje tarnyboje, dirbau „Aktorių agentūroje“, atradau fotografavimą. Kūrybos biografija „rašėsi“ nenutrūkstamai. Man labai reikėjo visų šių patirčių. O iš teatrinio kelelio niekada nebuvau išsukusi, tik galbūt laukiau.

- Kuo patrauklūs vaidmenys vien balsu? Ką tu garsini?

- Balsu galima žyyyyymiai labiau save išreikšti, garso vibracija turi neįtikėtinų galimybių. Esu įgarsinus didžiulę knygą su visais personažais – tai Kristupo Saboliaus „Bloga knyga“. Garsinu animacinių filmų herojus. Įdomiausi tie, kurie pagal išvaizdą ir gabaritus – priešingybės man, o balsu gali įkūnyt toookį fantomą, kurio pats po to nepažinsi. Tai įvyksta, kai sukeičiami veiksmai – balsui suteikiamas kūnas. Beveik kaip iš Biblijos -  ir žodis tapo kūnu. Kaip „Lorakse“ Teta Grizelda – stora boba su ragais. „Lorakse“ aš labiau rūpinausi balsų atranka. Labai gražiai ten dirba Vainius Sodeika, Adelė Teresiūtė, Sigutis Jačėnas, Agnė  Šataitė. Jie ten – vieni  pagrindinių. Stora boba su ragais ten stryktels pora kartų, gali ir nesureaguoti.

– Kai paauglystėje Palangos biblioteka buvo tavo oazė, kokiomis knygomis gyvenai? Kokiomis istorijomis, personažais?

- Net ne paauglystėj. Pamenu, kaip sesuo, kai buvau gal penkerių, išmokė skaityti, pamenu, kaip atsivėrė knyga, kai aš sujungiau du žodžius „dangus griūva“. Nuo to ir prasidėjo besaikis prisirišimas prie knygų. Visiška priklausomybė, visiška. Stebuklas: sujungi apskritimą ir juodą pagaliuką su taškeliu ir gaunasi garsas: OI.

Po to tyliai išmokau skaityti. Dažnai verkdavau, užversdama paskutinį lapą. Man buvo gaila palikti veikėjus, uždarytus tarp kartoninių viršelių. Televizijos kanalų buvo, kaip žinia, du, kompiuterių nebuvo, telefonai laidiniai. Visas laikas dėliojosi nuo knygos iki knygos. Pirmiausia, aišku, pasakos, po to ėjo indėnų istorijos, muškietininkų, po tau jau meilės romanai, fantastika, kriminaliniai detektyvai. Trumpiau tariant, Palangos biblioteka buvo „suskaityta“. Nekalbu, kad namuose suskaičiau visai ne pagal amžių viską, ką radau. Pamenu Jacko Londono „Martiną Ideną“: rudi viršeliai, nėra paveiksliukų, jaučiu, kad esu per kvaila suprasti, bet skaitymo malonumas ima viršų ir aš varau pirmyn. Galvoju: nieko tokio, vėliau suprasiu.

Neišsigydžiau priklausomybės nuo knygų. Kažkada bandžiau gal metus neimti jokios knygos į rankas. Visai gal ir nieko eksperimentas pavyko, bet aš pasiilgau savo „draugų“. Per pirmas „Audros“ repeticijas kalbėjomės su Juozu Budraičiu apie bibliotekas namuose. Jis ir sako: „Man kartais niekur nesinori eiti, aš pasišneku su visais protingaisiais ir išmintingaisiais per knygas, jos man kaip draugai“. Kaip aš tada apsidžiaugiau, kad mes esame vieno kraujo ir sergam ta pačia priklausomybe.

Turiu nuo mokyklos laikų tokią bėdą, kad kalbėtis su daug kuo man paprasčiausiai nebūdavo įdomu, nes temos ne pakraudavo, o nustekendavo. Aš, aišku, stengdavausi suprasti pašnekovus, įsijausti, bet mano vidaus tai „neįkraudavo“. Tas egzistencinis ilgesys mesdavo mane atgal prie knygų – pasiauginti sparnų. Su tais sparnais galėdavau skraidyti po nepažintas erdves.

Nežinau, ar jie norėtų būti mano draugais, bet aš jų esu – jie gi negali manęs atstumt: Albert´as  Camus, Michailas Bulgakovas, Vladimiras Nabokovas. Čia tie, kuriems aš ištikima, o poezija ir šventraščiai ištikimi man.

Aš draugais vadinu tuos, kurie, laikui einant, stovėjo šalia. Kaip kolonos. Yra vienkartinės knygos, yra geros uždegančios filosofinės knygos, bet tų, kurios kartu su autoriais tampa vienu objektu – tavo draugu – nedaug. Pavyzdžiui, Nabokovo „Laiškus Rusijon“ vežuosi  dažnai  į keliones. Suplyšusi knyga, perklijuota, pribraukyta, bet artima.Visada žinau, kad atsivertusi kokį puslapį, surasiu pašnekovą.

***

Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“, 2012 balandžio 10 d.

Šiame interviu žodį „teatras“ perskaitysite 85 kartus. Nesistebėkite. Pasak O.Koršunovo, teatras įprasmina mūsų kasdienybę ir svaigina gyvenimu. Teatras yra gyvenimas.

Kas jums yra teatras?

Teatras yra gyvenimas, o kartu ir darbas, ir tai, kuo aš gyvenu. Teatras man instrumentas, kuriuo aš galiu pažinti save bei pasaulį ir komunikuoti su juo. Teatras yra toks multipleksiškas ir apimantis viską – literatūrą, muziką, vizualiuosius menus bei nuolatinį bendravimą su žmonėmis – aktoriais ir žiūrovais. Teatras gimsta iš bendravimo.

Teatras yra bendravimas… Ne šiaip kažkoks bendravimas, bet bendravimas apie tai, kas yra svarbu. Teatras yra reiškinys, per kurį galima pažinti ir atskleisti žmogaus prigimtį, kuri padeda suprasti save. Teatre aš radau visavertį gyvenimą. Man tai ne tik darbas. Tai – gyvenimo būdas ir būdas pažinti gyvenimą.

Sakote, jog teatras – tai gyvenimas. Kiek teatre gyvenimo ir gyvenime teatro?

Teatras yra kaip vynas, o gyvenimas – kaip vynuogės. Kaip atsiranda vynas? Vynuogės rūgsta, fermentuojasi. Atsiranda esmė. Jei gyvenimą tiesiog gyvename, tai teatras mus turi svaiginti gyvenimu.

Tai kokia yra teatro funkcija?

Ši funkcija nesikeičia jau kelis tūkstančius metų. Teatras atveria žmogaus prigimties ir likimo paslaptis. Teatro tėvynėje Graikijoje spektak­liuose buvo kalbama apie žmogiškąją tragediją. Dabar mes to žodžio nebevartojame. Jis nebeteko graikiškosios prasmės. Manyčiau, kad teatro funkcija – kalbėti apie žmogiškumą.

Galbūt tuomet teatras turėtų tapti vieta, kur galima pamiršti kasdienybę?

Jokiu būdu. Teatras turi įprasminti kasdienybę. Ją mitologizuoti, herojizuoti ir jokiu būdu nuo kasdienybės nebėgti. Visi tie komerciniai teatrai, kurių kuriami spektakliai leidžia žiūrovams užsimiršti, iš tiesų neturi nieko bendra su tikruoju teatru.
Teatre turime pajusti savo kasdienybės vertę. Jis turi rasti kasdienybės prasmę ir pasakyti, kad likimas kažką reiškia.

Žiūrovas visuomet identifikuoja save su personažais, išgyvenančiais didžius jausmus, tragedijas. Jis jaučia, kad pats tai išgyvena kasdien.

Komercinis teatras bėga nuo kasdienybės, bet tokio teatro aš net nepavadinčiau teatru. Apskritai aktoriaus profesija yra šventa. Aktorius byloja savo siela. Chirurgas dirba skalpeliu, smuikininkas – smuiku, o aktoriaus įrankis yra jo siela. Ir tai yra tikroji aktorystės prigimtis.

O gal tiesiog šiandien mes bijome suvokti save?

Lietuvoje dabar atsiranda tokia nauja miesčioniškumo forma, kai teatras vertinamas ne galva, o pasturgaliu. Dažnai girdžiu sakant, kad per spektaklį „man nepaskaudo užpakalio“, vadinasi, buvo geras spektaklis, o jei paskaudo – blogas. Atsirado kažkoks „pasturgališkas“ vertės matas, kuo toliau, tuo labiau vešintis.

Dabar viską bandoma paversti pramoga. Tragedijos virsta komedijomis. Anksčiau to nebūdavo. Žmogus, pažiūrėjęs spektaklį, drovėdavosi pripažinti, kad spektaklio nesuprato, ir stengdavosi bandyti jį suprasti, o dabar visi kalba apie poilsį. Visos laidos – apie poilsį: kaip kas atostogavo, kur ilsėjosi. Visi galvoja, kaip pailsėti teatre, kaip pailsėti kine. Bet nuo ko čia ilsėtis?

O kodėl atsiranda tas „pasturgališkas“ miesčioniškumas?

Tikriausiai kalti pramogų ar teatro veikėjai, kurie siūlo žiūrovui tą jovalą manydami, kad jam to reikia. Jie nuvertina publiką. Iš tikrųjų žiūrovui reikia visai kitokių dalykų. Mūsų teatras nėra komercinis. Jis sudėtingas, o jį lankantys žmonės labai įvairūs.

Atsimenu „Hamleto“ premjerą, į kurią susirinko studentai, verslininkai, politikai, vienuoliai. Žiūrovas tikrus dalykus visuomet pamato. Mes giliai širdyje, pasąmonėje esame vienodi. Kartais paprastas žiūrovas gali emociškai giliau suvokti spektaklį ir jį pakomentuoti nei koks teatro kritikas. Bet būtent tie, kurie savo rankose turi svertus reitinguoti ir siūlyti, nuvertina žiūrovą.

Paminėjote „Hamletą“. Kodėl renkatės Viljamą Šekspyrą?

Šekspyras yra įvairiapusiškas. Jis – kaip sluoksniuotis, jame yra visko nuo žemiausių iki aukščiausių dalykų, pačių giliausių būties slėpinių. Šekspyro įvairumas atitinka labai įvairią mūsų dabartį, kurioje daug visko vyksta, viskas keičiasi. Tokie buvo ir Šekspyro laikai. Kalbėti apie dabartį su Šekspyro pagalba yra prasmingiausia. Bet prasmė atsiranda tuomet, kai Šekspyras statomas šiuolaikiškai. Bandyti Šekspyrą paversti kostiumine drama nėra prasmės.

Šiuolaikiškai interpretuojamas Šekspyras atveria tas dimensijas, kurios labiausiai tinka dabarčiai. Todėl jis man yra šiuolaikiškiausias dramaturgas. Šiuolaikinė dramaturgija man nesuteikė tiek galimybių kalbėti apie save, apie laiką, kuriame gyvename, kaip tą suteikė Šekspyras. Tą jaučia ir žiūrovas. Jis į Šekspyrą nežiūri kaip į reliktą.

Sakėte, kad V.Šekspyras padeda atspindėti save. Kiek O.Koršunovo yra kiekviename spektaklyje?

Labai daug. „Hamletas“ yra savotiškas mano autoportretas. Įdomiausia, kad būtent per teatrą aš atrandu savo patirtį. Dažnai nesuvokiame savo patirčių. Gyvenime patiriame daug ką, bet patirtimi galime laikyti tai, ką suvokiame, apmąstome. Teat­ras man padeda suvokti savo patirtį. Tai – paradoksaliausias dalykas, dėl kurio aš sakau, kad teatras yra mano gyvenimas.

Kaip kyla mintis kurti spektaklį?

Tai yra ilgi alcheminiai procesai, kuriuos būtų sunku apsakyti. Pati mintis ir idėja gali bręsti labai ilgai. Pavyzdžiui „Hamletą“ aš norėjau statyti nuo pirmo kurso, o stačiau jį tada, kai pajutau, kad atėjo laikas.

Dažnai Hamletas suvokiamas kaip maištaujantis jaunuolis, tačiau taip nėra. Juk pagal pjesę Hamletas yra brandus trisdešimtis. Jis išgyvena vidutinio amžiaus krizę: jis turi tapti karaliumi, prisiimti atsakomybę, jis jau nebegali nieko atidėlioti ir suvokia, kad gali gyventi tik esamuoju laiku. Kai man artėjo 40-metis, aš supratau, kad to, ko nepadarysiu dabar, nepadarysiu niekada.

Sau kažkada esu pasakęs, kad reikia ne šiaip kurti, o kurti visą laiką. Turi vykti nuolatinis procesas. Kūryba gimdo kūrybą. Bedirbant gimsta mintys apie ateities darbus. Bestatant vieną spektaklį, jau dedi pamatus kitam. Taip nutiko kuriant „Ugnies veidą“. Aš supratau, kad atėjo laikas statyti „Romeo ir Džuljetą“. Dažnai pats darbas diktuoja ateities temas.

Užsiminėte apie savo teatrą. Jam jau trylika metų. Savotiška paauglystė…

Ne, tai ne paauglystė. Vienas garsus režisierius yra pasakęs, kad teat­rai gyvena tiek, kiek šunys. 10–13 metų. Mūsų teatras, jei jį laikytume gyvu organizmu, paauglystę jau seniai pragyveno. Tai buvo „Shopping and fucking“, „Vasarvidžio nakties sapno“ laikai, o brandą pasiekėme su „Meistru ir Margarita“.

Daug teatrų gyvuoja dešimtmetį, o paskui miršta ir gyvena tik iš inercijos. Taip gali egzistuoti ilgai, tačiau išlikti gyvam teatrui yra sunki užduotis. Mūsų teatras – jau tikrai ne paauglystėje. Šio teatro fenomenas tas, kad mes vis gebame atsinaujinti. Su „Hamletu“ žengėme į naują etapą. Susiformavo „hamletiška“ trupė, su kuria pastatėme ir spektaklį „Dugne“. Teatre gimsta naujas teatras, su nauja teatro kalba, nauju darbu. Kažkas mūsų teatre miršta ir atsiranda kažkas naujo.

Tai tikriausiai šuns amžiaus formulės Oskaro Koršuvono teatrui taikyti negalime. Jūsų teatras – kaip katė, turinti ne vieną gyvenimą.

Šiuo metu mūsų teatras pradeda jau nebe antrą ar trečią, o greičiausiai ketvirtą gyvenimą „Hamleto“ spektakliu, stipriai besiskiriančiu nuo kitų mūsų spektaklių. Kažkada „Romeo ir Džuljeta“ buvo vieno etapo apibendrinimas. Iš tiesų teatras turi gyventi katės gyvenimą. Prisiminčiau ištartus Kristaus žodžius: jeigu grūdas žemėje nemirs, iš jo neišaugs varpa su daug grūdų. Teatrui reikia mirti, kad jis vėl gimtų.

Taigi teatras keičiasi. Kartais atrodo, kad net nebelieka scenos, kuri skiria aktorius ir žiūrovus. Atsiranda tiesioginis bendravimas.

Taip. Tai akivaizdžiausiai matosi spektaklyje „Dugne“. Iš tiesų tas interaktyvumas yra šiuolaikinio teatro požymis ir jo ateitis. Teatras unikalus interaktyvumo galimybe – tiesioginiu bendravimu su žiūrovais. Ilgai, gal nuo XX a. pradžios, nuo garsiojo Stanislavskio laikų, teatras atsitvėrė ketvirta siena nuo žiūrovo, bet atsiradus kinui teatras su ketvirta siena pralošė savo unikalumą.

Tačiau teatrui pradėjus tiesiogiai bendrauti su žiūrovais, jis tapo unikaliu reiškiniu, kurio negali atkartoti jokios technologijos, nes tik­rasis teatras vyksta ne scenoje, o žiūrovų vaizduotėje. Ji yra tikroji teatro erdvė.

Jei teatras patenka į vaizduotę, jis tampa beribių galimybių reiškiniu, nes nėra sukurta nieko daugiau negu tai, kas yra žmogaus viduje. Žmogaus vaizduotėje teatras tampa visagalis. Teatrą sukuria žiūrovas, o aktorius tik duoda pradžią. Teatras – ne poilsio, o kūrybos vieta pačiam žiūrovui. Tačiau tai galioja geram teatrui, kurio labai nedaug. Blogas teatras yra blogiau už blogą kiną, bet geras teatras yra geriau už gerą kiną. Tik blogai, kad to gero teatro tiek nedaug…

Kodėl atsiranda blogas teatras?

Taip atsitinka todėl, kad žiūrovas nuvertinamas, kai galvojama, kad būtent tai jam patiks. Čia suveikia rinkos dėsnis, kad pasiūla kuria paklausą. Kas yra rinkoje, ateina ir į kultūrą, o tai jau bėda. Bet tai nėra žiūrovų degradavimas, o siūlytojų cinizmas.

Bet anksčiau taip nebuvo…

Taip. Tarybiniais laikais teatras buvo tapęs savotiška rezistencijos vieta. Žmonės eidavo į teatrą, nes ten galėdavo laisvai mąstyti, laisvai jaustis. Galėjo kurti laisvę. Eidami į teatrą jie nenorėjo pailsėti, tačiau ir teatras į savo misiją nežiūrėjo ciniškai. Nesiūlė už tam tikrą sumą „atsijungti“.

Tas teatras ir lėmė tai, kad pasirinkote režisieriaus kelią?

Aš stojau į aktorinį Dalios Tamulevičiūtės kursą, tačiau vykstant trečiajam stojamųjų egzaminų turui ji pasikvietė mane ir pasakė, kad turėčiau stoti į režisūrą. Iš esmės stojau į aktorinį todėl, kad nebuvo galimybės rinktis režisūros studijų. Aš pats jaučiau, kad noriu kurti teatrą. Nors vaidinti man patiko. Lankiau Violetos Tapinienės teat­ro būrelį, kuriame pajutau vaidinimo stebuklą.

Įsivaizduokite jausmą, kai stovi prieš nuleistą uždangą ir žinai, kad ji tuoj pakils, o tave apima panika ir baimė, kad nieko nepadarysi, nepaeisi, kad pamiršai tekstą ir, pakilus uždangai, kažkas atsitinka. Tarytum nuo kūno atsiskiria siela ir pradedi valdyti save kaip lėlę… Supranti, kad gali viską. Valdai intonaciją, kūną. Akimirką. Viskas liejasi kaip sapne. Aš tai patyriau. Šis jausmas atperka visas kitas kančias, kurias aktoriai turi patirti.

Eidamas režisieriaus keliu jaučiatės savo vėžėse? Jūsų darbas įvertintas ne vienu apdovanojimu. Paskutinysis – Auksinis scenos kryžius.

Jeigu savo kelią vertinčiau apdovanojimais, tai tikrai einu tinkama linkme. Gauti Auksinį scenos kryžių malonu. Esu gavęs ir Nacionalinę premiją, o svarbiausias apdovanojimas – Naujosios teatro realybės prizas. Tai – europinio masto apdovanojimas, kurį yra gavę tik apie 15 režisierių, tarp jų ir Eimuntas Nekrošius. Tačiau apdovanojimai neatpalaiduoja, nes negali liautis abejojęs pasirinkimu. Apdovanojimai neatpalaiduoja nuo kančių, nes kiekvieną spektaklį pradedi kaip naują, nors esu pastatęs jų apie 50.

Ar žiūrite savo spektaklius?

Buvo laikas, kai žiūrėdavau kiek­vieną savo spektaklį. Teatrą įkūriau, kad galėčiau nuolat repetuoti savo spektaklius. Tam, kad spektaklis gyventų, reikia jį nuolat kurti. Tai tragiškoji teatro pusė: jis, skirtingai nei kinas, neturi išliekamosios vertės.

Teatras gyvena čia ir dabar, o rytoj jau jo nebėra, jį reikia kurti iš naujo. Todėl mes visuomet repetuojame prieš spektaklį, o jam pasibaigus rengiame aptarimą. Mano teatro aktoriai, vaidinantys „Hamlete“, „Dugne“, „Mirandoje“, tai jau gali daryti be manęs. Yra susiformavusios bendros mąstymo schemos. Mes nuolat kuriame. Man nepatinka spektaklių statyti kitur, nes sukūręs spektaklį jį palieki. Mano „vaikas“ auga be manęs.

Kas būtų, jei nebūtų teatro?

Matyčiau save pedagoginėje veik­loje. 19-os metų pastačiau pirmą savo spektaklį, teko dirbti žymiuose įvairių šalių teatruose su garsiais aktoriais. Stačiau daug įvairių autorių kūrinių, tad esu sukaupęs didžiulį patirties bagažą. Ateityje galvoju rinkti kursą ir dirbti pedagoginį darbą. Visuomet svajojau ir apie kiną. Tikriausiai ši svajonė dar išsipildys.

Prakalbote apie svajones. O kokie artimiausi planai?

Norvegijoje, Oslo teatre, rengiuosi statyti Henriko Ibseno „Perą Giuntą“. Norvegams tai labai artima medžiaga, bus labai įdomu dirbti, nes turėsiu daug laisvės interpretuoti. Bręsta ir naujas spektaklis su Juozu Budraičiu pagal Samuelio Beketo „Paskutinę krepo juostą“. Tai idėja, atsiradusi dar prieš 17 metų. Matyt, ji taps kito sezono premjera. Kitą sezoną žiūrovų laukia siurprizas, apie kurį dar nenoriu kalbėti.

***

Marius Eidukonis, „Valstiečių laikraštis“, 2012 balandžio 2 d.

Vokiečių poetas Raineris Marija Rilkė yra pasakęs, kad mūsų gyvenimas – teatro uždanga, už kurios tūno didžiausios paslaptys. Jas beveik 50-yje savo spektaklių ir stengiasi atskleisti režisierius Oskaras Koršunovas.

Šiame interviu žodį „teatras“ perskaitysite 85 kartus. Nesistebėkite. Pasak O.Koršunovo, teatras įprasmina mūsų kasdienybę ir svaigina gyvenimu. Teatras yra gyvenimas.

Kas jums yra teatras?

Teatras yra gyvenimas, o kartu ir darbas, ir tai, kuo aš gyvenu. Teatras man instrumentas, kuriuo aš galiu pažinti save bei pasaulį ir komunikuoti su juo. Teatras yra toks multipleksiškas ir apimantis viską – literatūrą, muziką, vizualiuosius menus bei nuolatinį bendravimą su žmonėmis – aktoriais ir žiūrovais. Teatras gimsta iš bendravimo.

Teatras yra bendravimas… Ne šiaip kažkoks bendravimas, bet bendravimas apie tai, kas yra svarbu. Teatras yra reiškinys, per kurį galima pažinti ir atskleisti žmogaus prigimtį, kuri padeda suprasti save. Teatre aš radau visavertį gyvenimą. Man tai ne tik darbas. Tai – gyvenimo būdas ir būdas pažinti gyvenimą.

Anot jo, labiausiai įsiminė gyva žiūrovų reakcija per spektaklį „Dugne“, kuris buvo rodomas kitą dieną po „Hamleto“. „Spektaklis žiūrovams kėlė šypseną, juoką… gyvą reakciją. Buvo smagus toks „Hamleto“, „Dugno“ aktorių ir to paties žiūrovo tarpusavio suprantamumas, – džiaugėsi R.Saladžius. – Buvau pamiršęs, kad patenkinti Rumunijos žiūrovai turi savitą plojimų stilių. Ploja iš pradžių lėtai, po to greitėja iki neįmanomai greito plojimo tempo, paskui vėl permuša lėtas plojimo tempas, kuris vėliau vėl išgreitėja ir taip kelis sykius… Tai nuteikia labai gaiviai ir džiugiai.“

Po spektaklių vyko susitikimai su žiūrovais, į kuriuos susirinkdavo nemažai žmonių ir žurnalistų, paruošę klausimų aktoriams. Susitikimus moderavo profesorė, žymi teatro kritikė Maria Ševcova iš Londono. Pasak aktoriaus R. Saladžiaus, diskusijos buvo profesionaliai, gražiai ir tolygiai moderuojamos iki kol visi įsiaudrinę po spektaklio nurimdavo ir išsiskirstydavo kas į festivalio klubą, kas į koncertą, o kas ir ilsėtis namo.

Aktorius Darius Gumauskas taip pat buvo sužavėtas publika, kuri, anot jo, buvo labai žingeidi ir tarsi norėjo, kad aktoriams viskas pavyktų: „Rumunai moka parodyti, jeigu jiems kas patinka.“

Nors „Reflex“ festivalis vyko tik antrą kartą ir ne sostinėje, o mažame mieste, OKT teatro trupę labai nudžiugino profesionali organizacija bei rimta festivalio programa su žymiais režisieriais priešakyje ir net kūrybinėmis dirbtuvėmis teatro kritikams.

Rumunijoje prasidėjęs OKT gastrolių maratonas ir toliau ten tęsis. Balandžio pabaigoje Krajovoje ir Bukarešte bus parodyta „Romeo ir Džuljeta“, o Karakalyje – Meistras ir Margarita“.

Interviu su O.Koršunovu – apie neeilinį susitikimą, sukūrusį Mirandą.

***

- Kas yra Augustė?

- Augustę sutikau fondo „Algojimas“ surengtoje labai gražioje akcijoje Šešuolėlių dvare. Ten fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius surengė fotosesiją, kurios metu garsūs šalies žmonės fotografavosi su negalią turinčiais vaikais. Tokios fotosesijos metu man ir buvo lemta sutikti Augustę. Dažnai manęs žurnalistai klausia, kas yra mūzos, ar jos išvis egzistuoja. Šiuo atveju Augustė yra spektaklio „Miranda“ įkvėpėja.

- Kaip sekėsi bendrauti su Auguste?

- Tai nebuvo lengva fotosesija. Mums, taip vadinamiems „normaliems“, sudėtinga priimti kitokius. Kad galėtume būti arčiau vienas kito, tilptume į kadrą, pradėjau Augustei pasakoti kažkokią istoriją. Ji sėdėjo vežimėlyje ir pasirodė, kad buvo kažkur kitur, paraleliniame pasaulyje. Net nesupratau, ar ji supranta nors vieną mano žodį. Tačiau bekalbant ji darėsi tarsi vis ramesnė. Staiga atsisuko ir pabučiavo mane. Tą jautrią akimirką mane persmelkė mintis, kad meilė yra virš visko: virš fizikos, intelekto, „tokių“ ar „kitokių. Tą akimirką ir išsisprendė spektaklio Miranda (lot. Stebuklas) koncepcija.

- Kokia yra Miranda W.Shakespeare’o pjesėje „Audra“?

- Dažniausiai pjesės pastatymuose princesė Miranda yra tyra gražuolė, dažnai netgi naivi. Tačiau tai nieko bendro neturi su tikru skaistumu. Aš nežinojau, kaip išspręsti svarbiausią klausimą: sielos skaistumą. Todėl mūsų Miranda ir yra taip vadinama „kitokia“, kaip įprasta sakyti, mergaitė su negalia. Tačiau tai  jai netrukdo patirti didžiausio pasaulyje stebuklo – skaisčios meilės. Nes ji yra virš visko. Apie tai kalba spektaklis ir toks uždavinys teko aktorei Airidai Gintautaitei.

- A.Gintautaitė už šį vaidmenį pelnė Auksinį scenos kryžių. Kaip buvo kuriama Miranda?

- Suvaidinti tokį vaidmenį yra be galo sudėtinga. Vaidinti „kitokį“ žmogų ir jo nepadaryti sentimentalaus, neperžengti tam tikrų ribų bei išlikti tikroviškam yra be galo sudėtinga. O dar išreikšti tą meilės skaistumą šiais laikais apskritai tarsi neįmanoma. Airidai visa tai pavyko, ji atkūrė savo gyvąjį prototipą Augustę, nors pati jos niekada nematė ir nesusitiko. Aš Airidai tik daug pasakojau apie tą susitikimą, norėjau, kad pati susikurtų vaizduotėje savąją Augustę, savąją skaisčios meilės idėją. Tai tikrai unikalus vaidmuo. Ir aš labai džiaugiuosi, kad būtent jis buvo įvertintas auksiniu kryžiumi, džiaugiuosi, kad neliko nepastebėtas.

- Kuo jums buvo svarbus šis susitikimas?

- Man pačiam ši istorija yra unikali. Tik kai gyvenimas virsta teatru, teatras yra tikras – kaip ši istorija. Už šį spektaklį aš esu dėkingas tam susitikimui su Auguste. Ir Airidai, kuri taip tiksliai sugebėjo atkurti to susitikimo patirtį jo nė nemačius.

Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų vertinimo komisija, kurią šįmet sudarė teatrologės Audronė Girdzijauskaitė, Alma Braškytė, Jurgita Staniškytė, Šarūnė Trinkūnaitė, teatrologai Andrius Jevsejevas, Martynas Petrikas, menotyrininkas Helmutas Šabasevičius (komisijos pirmininkas), muzikologė Jūratė Katinaitė ir šokio kritikė Vita Mozūraitė, skyrė apdovanojimus 17 kategorijų – 15-oje konkursinių, o Padėkos premija ir Boriso Dauguviečio auskaras skiriamas konkrečiam asmeniui neskelbiant keleto kandidatų.

„Auksiniai scenos kryžiai“ už 2011 m. darbus

1. Režisierius

Oskaras Koršunovas („Miranda“, OKT; „Išvarymas“, LNDT)

2. Dramos aktorius (pagrindinis vaidmuo)

Dainius Gavenonis (Tomas Stokmanas, „Visuomenės priešas“, LNDT)

3. Dramos aktorė (pagrindinis vaidmuo)

Airida Gintautaitė (Miranda, „Miranda“, OKT)

4. Dramos aktorius (antraplanis vaidmuo)

Marius Repšys (Vandalas, „Išvarymas“, LNDT)

5. Dramos aktorė (antraplanis vaidmuo)

Elzė Gudavičiūtė (Olga, „Išvarymas“, LNDT; Zara, „Apsivalymas“, Kauno VDT)

6. Scenografas

Gintaras Makarevičius („Išvarymas“, LNDT; „Šmėklų sonata“, Klaipėdos VDT)

7. Kostiumų dailininkas

Juozas Statkevičius („Liučija di Lamermur“, Kauno VMT; „Oneginas“, bohemiečiai / LVSO)

8. Operos solistė

Gitana Pečkytė (Liučija, „Liučija di Lamermur“, Kauno VMT)

9. Operos solistas

Laimonas Pautienius (Enriko, „Liučija di Lamermur“, Kauno VMT; Oneginas, „Oneginas“, bohemiečiai / LVSO)

10. Kompozitorius

Antanas Jasenka („Miranda“, OKT; „Alisa stebuklų šalyje, Kauno VDT)

11. Spektaklis vaikams

Olga Lapina („Stebuklingoji kreidelė“, LRDT)

12. Lėlių teatras

Spektaklio „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ (Vilniaus teatras „Lėlė“) kūrėjai

13. Jaunasis menininkas

Aktorius Ainis Storpirštis (Benas, „Išvarymas“, LNDT; Mačiūnas, „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai“, No Theatre)

14. Metų teatro reiškinys

Teatro judėjimas „No theatre“ ir Vidas Bareikis – už naujas teatro formas

15. Nacionalinės dramaturgijos pastatymas

„Išvarymas“ (LNDT)

16. Boriso Dauguviečio auskaras

Jonas Vaitkus – už neišsenkantį kūrybingumą

17. Padėkos premija už ilgametį kūrybos indėlį į teatro meną

Rimgaudas Karvelis

***

Menų faktūra, 2012 kovo 27 d.

Po ilgos pertraukos vėl pastebėtas ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras. Už Liudos Hananos vaidmenį spektaklyje „Havana, kelkis ir eik“ Inesa Paliulytė pripažinta geriausia aktore, o jos vyrą vaidinęs Algirdas Paulavičius – geriausiu antrojo plano aktoriumi.

„Tai jaudina, o iš kitos pusės, tai yra didelio sunkaus darbo rezultatas. Kartais teatre ne visi supranta, kad jeigu kažką nori pasiekti, reikia žiauriai sunkiai dirbti, netgi daugiau negu leidžia valandos, negu leidžia mūsų įstatymai“, – kalbėjo Panevėžio J. Miltinio dramos teatro vadovas Romas Vikšraitis.

Už vaidmenį Vytauto Landsbergio spektaklyje „Atėjau, pamačiau, negalėjau“ simpatiškiausiu išrinktas Ainis Storpirštis. „Esu įvertintas perspektyviausio aktoriaus apdovanojimu prieš porą metų ir man labai džiugu, kad antrą kartą vėl buvau įvertintas Rokiškyje. Dabar laukia „Auksinių kryžių“ apdovanojimai, esu nominuotas. Bet kažkaip po Rokiškio festivalio įvertinimo man prasidėjo naujas etapas“, – teigė A. Storpirštis.

Antrą kartą festivalio istorijoje perspektyviausiais pripažinti ne vienas, o keli aktoriai, šįkart – Vilniaus „Lėlės“ teatro už vaidmenis spektaklyje suaugusiems „Jūratė ir Kastautas“.

„Neretai pasigirsta kalbų, abejonių, kam jūs statote tuos spektaklius suaugusiems. Jauniesiems aktoriams šis apdovanojimas, šis pastebėjimas ir įvertinimas bus reikšmingas ir bus paskata toliau būti drąsiems scenoje, nebijoti išankstinių nuostatų ar tokių vertinimų“, – tvirtino Vilniaus „Lėlės“ teatro meno vadovas Vilmanas Juškėnas.

Keistuolių teatras apdovanotas už geriausią spektaklį vaikams, žiūrovų prizas atiteko Valstybinio jaunimo teatro spektakliui „Skrydis virš gegutės lizdo“.

***

lrt.lt, 2011 kovo 25 d.

- Kuo jums pasirodė įdomus pasiūlymas kurti scenografiją spektakliui „Miranda“?

- O.Koršunovo idėjos man buvo tikrai artimos – jei jis būtų siūlęs kitokią interpretaciją, gal ir nebūčiau sutikęs dirbti. Nesutikčiau kurti Prospero salos vaizdinio, kuris būtų kupinas gerų, teigiamų emocijų, labai plačiai ir efektingai perteiktų reginių, kaip dažnai yra daroma scenografijoje. O čia buvo atsigręžta 20 metų atgal – tai man artima ir šiuo metu labai domina.

- Ar buvo keblu surasti brežnevinio laikotarpio daiktų?

- Taip. Visų pirma tai lėmė laiko stoka. Be to, visi šie daiktai jau nyksta. Vilniuje prieš du ar tris metus dar buvo keli komisai, surenkantys daiktus, kurių žmonės norėdavo atsikratyti – tarybinių laikų daiktus, paskutiniųjų dviejų dešimtmečių. O dabar šie daiktai nyksta. Įvairiuose blusturgiuose, sendaikčiuose ima plaukti 9-tojo dešimtmečio vakarietiškas „trashas“.

Dažniausiai radybų sėkmę lemdavo atsitiktinumai, kai kuriuos elementus aš pats atnešiau iš namų – tokiu būdu spektaklyje atsiranda asmeninė tavo dalis. Taigi, kurdamas šį daugiabučio namo kambarį, rėmiausi savo patirtimi – tai, ką aš prisiminiau iš savo vaikystės, paauglystės.

- „Mirandoje“ žavėjo minimalūs funkciniai, bet daugiaprasmiai scenografijos sprendimai. Rodos, kiekvienas scenos elementas buvo panaudotas, prakalbintas netradicinėmis formomis.

- Interjero vizija, modernesnis ar skurdesnis jo vaizdas, vėlgi priklauso nuo režisieriaus idėjos arba nuo pagrindinio herojus, jo socialinės padėties. Kadangi šiame spektaklyje vaizduojamas tų laikų, sovietmečio disidentas ir galbūt akademinio sluoksnio atstovas – tai ir padiktavo tam tikrą interjerą. O visi daiktai, mano sumanyti ir apgyvendinti tame kambaryje, atsirado iš karto su tikslu – jie turėjo būti funkcionalūs, o ne tik interjero detalės. Tai turėjo būti interjeras, kuriame vyksta veiksmas. Kitos daiktų funkcijos gimė scenoje iš aktorių improvizacijų bei režisieriaus idėjų. Daiktai neturėjo būti tik interjero dalys, nes tada jie taptų nebe tikri, butaforiniai, o daiktai iš tiesų yra tikri scenoje.

„Mirandos“ butas tarsi išplėštas ir atrodo lyg plaukiantis erdvėje – teatrinėje, socialinėje, politinėje erdvėje. Butas kaip sala – plaukiantis erdvėje, tačiau laisvas tik tiek, kiek jam laisvės suteikia tos keturios sienos, lyg saugančios nuo išorės pavojų. Oskaro idėja dėl formos buvo tokia, kad viskas turėtų atrodyti realistiškai, kad nebūtų teatrinio, butaforinio vaizdavimo scenoje. Ir itin svarbu paminėti, kad tas butas yra it atskira erdvė su savo scena. Erdvę sudaro du kambariai: į pagrindinį, buitinės aplinkos kambarį yra įeinama per antrąjį, kuris figūruoja kaip tam tikra menama erdvė. Tokiu būdu scenoje dekoracija tarsi įgauna savo sceną.

- Savo kūrybinę biografiją pradėjote kaip laisvas menininkas. Vėliau išbandėte save teatro veikloje. Ar didelis skirtumas tarp šių dviejų pozicijų – laisvos kūrybos ir teatrinės?

- Yra skirtumų, yra ir panašumų. Manau, kaip ir vaizduojamuosiuose menuose, taip ir kuriant scenografiją yra tam tikros aplinkybės, kurios kūrybos procese vienaip ar kitaip gali tave nukreipti į vieną ar į kitą pusę, į panašumus arba į skirtumus. Be abejo, artimesnė ta sritis, kurioje aš geriausiai jaučiuosi – savo menuose, kur esi labiau nepriklausomas, o ne vykdai kažkieno idėją, viziją ar turi prisitaikyti. Nepaisant to, tarp šių pozicijų yra daug panašumų. O kalbant apie spektaklius „Miranda“ ir „Dugne“ – tai nebuvo darbas, tai, tam tikra prasme – projektai.

- Ar režisierius O. Koršunovas yra liberalus režisierius, kuris leidžia laisvai reikštis?

- Na, aš dar pakankamai mažai su juo dirbau, tačiau galiu pasakyti, kad Oskaras tikrai liberalus ir mes puikiai sutariame. Mūsų bendradarbiavimas – tai ne ta situacija, kuomet režisierius stato spektaklį, repetuoja sau, o scenografas jam yra nesvarbus. Tokio atskiro režisieriaus ir scenografo darbo negali būti.

- Spektaklyje „Dugne“ scenografiją kūrėte kartu su O. Koršunovu. Dabar „Mirandoje“ jums buvo suteikta visiška kūrybinė laisvė. Ar geriau dirbti vienam ir gvildenti savo idėjas?

- Kūrybinė laisvė – toks dalykas: ji yra ir tuo pačiu jos nėra. Kaip ir žmogus – juk jis yra laisvas, tačiau vis tiek turi atlikti tam tikras pareigas. Taip pat yra ir su kūrybine laisve – priklauso, kaip tu pats ją susikursi.

Tiek „Dugne“, tiek „Miranda“ – šiek tiek kitokie nei visi Oskaro spektakliai. Kuomet aš įsijungiau į spektaklio „Dugne“ procesą, jau buvo atlikta daug darbo: buvo sukurta pagrindinė veiksmo vieta – stalas, prie kurio viskas vyksta. Atrodė, kad daugiau ten nieko ir nereikia. Aktoriai yra pats svarbiausias elementas ir nesvarbu kokioje aplinkoje jie susėda. Tiesą sakant, kuo mažiau visko – tuo geriau. Tai toks buvo pirmas mano įspūdis. Bet po to aš tą erdvę suinstaliavau. Pirmiausia, tai buvo ne tradicinė teatrinė erdvė – „ofisas“, kuriame dar stovėjo stiklinės pertvaros, mėtėsi linoleumas, gelsvos sienos, kažkoks skolintas stalas iš kito spektaklio. Mano užduotis buvo sukurti tam tikrą konferencijos erdvę, kurios veiksmas vėliau išsivystė į paskutinę vakarienę, šventimą.

Prieš pradėdamas kurti spektaklį „Miranda“, Oskaras jau žinojo, ko nori – veiksmas turi vykti brežneviniame bute. Nuo to mes ir pradėjome. Visa sovietmečio epocha, penkiaaukščiuose esantys atskiri butai – spektaklyje vaizduojami kaip salos – surinkdavo viską, ką tik „jūra“ išmesdavo. Todėl visi tie daiktai yra persimaišę: nuo stalinistinių, kaip radijas, iki modernių – kaip medžio drožlių plokštės. Įvairių daiktų stygius vertė žmones kaupti. Todėl spektaklio scenografijos visuma yra eklektiška, bet tuo pačiu ir vieninga.

***

Karolina Budraitytė, 15min.lt, 2012 kovo 19 d.

„Vaidinant auką“ –  tai kūrinys apie Valią, veikėją, susiduriantį su jį supančio gyvenimo idiotizmu ir Hamletiškose situacijose vaidinantį nusikaltimų aukas. Nusikaltimo vieta – nuo įprasto buto, baseino, iki japoniško restorano, nusikaltėliai – riboto mąstymo, šiuolaikinės estrados ir televizijos suformuoto mentaliteto tipai, tikrovė – šiandieninė, šiek tiek rusiška, ir visa tai juosiama stilizuotų muzikinių štrichų, sudėliojančių viską į vientisą teatrinį kūną.

Kas gautųsi sudėjus kriminalines laidas, Freudą ir visa tai lydintį juoką pro ašaras? Spektaklio žiūrovai yra kviečiami pasijuokti iš šiandieninės visuomenės ydų ir paklaidžioti kartu su  stereotipinėse ir tragikomiškose gyvenimo situacijose pasiklydusiais herojais.

Septintus metus skaičiuojančiame spektaklyje žiūrovai išvys gausybę teatro pasaulyje žymių aktorių, tokių kaip Darius Gumauskas, Dainius Gavenonis, Eglė Mikulionytė, Dalia Michelkevičiūtė, Arvydas Dapšys ir kt. Tarp jų ir Vaidotą Martinaitį, kuris už antraplanį vaidmenį O.Koršunovo spektaklyje „Vaidinant auką“ 2006 m. įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Apie spektaklį aktorius atsiliepia taip: „Oskaro Koršunovo interpretacija – išskirtinė – tai šiuolaikinis epinis anekdotas apie laike pasiklydusią buitį, bei žmogaus santykį su ta buitimi. Spektaklyje ryški „tarybinių“ vertybių griuvimo tragedija, ypač įdomios emocijos, kaip šią tragediją išgyvena senąja sistema aklai tikėję rusai. Be to, lietuviškoji „Vaidinant auką“ interpretacija išsiskiria vaizdinga Jūratės Paulėkaitės scenografija, specialiai šiam spektakliui paruoštu Gintaro Sodeikos muzikiniu takeliu, nuteikiančiu gerai mums pažįstamoms kultūrinėms aliuzijoms.“

Balandžio 13 d. 19 val. Ūkio banko teatro arenoje spektaklis paskutinį kartą dalins žiūrovams gerą nuotaiką, aktoriai – savo profesionalią bei laiko patikrintą vaidybą, o pabaigoje – suteiks galimybę norintiems įsigyti ir vieną kitą materialų prisiminimą. Daugiau informacijos apie galimus įsigyti daiktus bei patį aukcioną žiūrovai sužinos jau kitą savaitę.

Bilietus platina „Bilietai.lt“.