b721a88ac2e0b481fb71b24bb1afb010d355b191  

Sankt Peterburgo kritikai apie Oskaro Koršunovo „Vestuves“: tai išskirtinis festivalio įvykis

Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Vestuvės“, pastatytas atsispiriant nuo vokiečių klasiko Bertoldo Brechto pjesės, tapo vienu sėkmingiausių pastarojo laiko OKT/Vilniaus miesto teatro pastatymų. Jau per pirmąjį sezoną „Vestuvės“ parodytos rekordiškai daug – net 50 kartų. 51-asis kartas aktorių laukė Sankt Peterburge rengiamo festivalio „Raduga“ scenoje. Jūsų dėmesiui – Sankt Peterburgo kritikų atsiliepimai.

*****

Et, tos vestuvės 

2017 m. birželio 17 d., “Peterburgskij teatralnyj žurnal”

Tatjana Džurova

Kiekviename teatre privalo būti savo „Energingi žmonės“ (1974 m. G. Tovstonogovo pastatymas pagal V. Šukšiną, – vert. past.). Tokius į festivalį „Raduga“ atvežė OKT / Vilniaus miesto teatras. Ir nors negalima sakyti, jog „Vestuves“ suvaidinę „energingieji“ svečiai iš Lietuvos tokie jau energingi, tačiau sunki lietuviškųjų vestuvių spyruoklė čia įsitempia lėtai, o trūkusi kerta skaudžiai. Iš spektaklio programoje žadėto Brechto čia liko nedaug: tik universalusis modelis šventinio stalo, už kurio susėdus griūva padorumo fasadas, apnuoginantis ne pačius maloniausius žmogiškųjų santykių užkaborius.

Taigi, spektaklio veikėjai vadinami lietuviškais vardais, jų įpročiai, socialinė sąranga – taip pat šiuolaikinė lietuviška. Kažkas, pavyzdžiui, dirba švedų tinkle IKEA, o kažkam dėl to kyla patriotinio pobūdžio abejonių.

Tačiau svarbiausia – ne tai. Svarbiausia – atpažįstamumas. Tos pačios vestuvių situacijos atpažįstamumas: „beprasmės ir negailestingos“, su balta mišraine, šokiais grojant „Ruki vverch“, priekabiavimu prie nuotakos, santykių aiškinimusi ir, žinoma, snukiadaužiu. Ir tuo pat metu negali žinoti, kam iš tikrųjų bus „kartu“, o kas atliks „triksterio“, to apsukriojo juokdario, nutrauksiančio šventę apgaubusį melagingo padorumo šydą, vaidmenį.

Tokioje blausioje girto burbėjimo, slaptų pasičiupinėjimų už intymių vietų po stalu, šėlsmo grojant „Ruki vverch“ ir lyrinių pastūgavimų suspensijoje pamažu išryškėja konfliktai: tarp kartų, šeimyniniai, socialiniai. O svečiai kažkurią akimirką tikrai sutars, jog „anksčiau buvo geriau, nes žmonės būdavo geresni“, „bet už tai dabar mums leido eiti į bažnyčią“.

Universalus šventinio stalo paveikslas Koršunovo spektaklyje gyvena ir kvėpuoja dėka meistriškai  išspręstų „smulkmenų“ – detalių, kurių fone veikdami aktoriai nė sykį nesumeluoja. Ir kur kas svarbiau už solinius tėvo ar jaunikio draugo pasirodo tai, kas vyksta antrame plane: besiliejančios ir persiliejančios reakcijos, mikrosantykiai, į kuriuos puola svečiai, kai dėmesys sutelkiamas į sakantįjį tostą, kai visi tie prisilietimai ir žvilgsniai tarsi nepastebimi. Labai šmaikštus pasirodė tiksliomis kalbinėmis charakteristikomis ir reprizomis pasižymintis spektaklio tekstas, kuris, panašu, kinta priklausomai nuo to, kokiomis aplinkybėmis ir kokiam žiūrovui sakomas. Kitaip tariant, vieta ir laikas scenoje apžaidžiamas skirtingai.

Taip, beprotiškai juokinga intermedija tema „ar mylite teatrą taip, kaip mylime jį mes, lietuvių artistai“, aišku, vaidinama mums, festivalio publikai, taip akimirksniu paliekant savo kuriamus miesčioniškus personažus. Vienas iš svečių papasakos trylika kartų matęs Tumino „Dėdę Vanią“, o kitas, guviai žongliruodamas visu teatrologinių terminų arsenalu, atitars, jog jam nepatinka toks teatras su „ketvirtąja siena“, teatras, kuris jo „neįtraukia“, ir kad jis yra „performatyvių praktikų“ šalininkas.

O nutrūks pats inteligentiškiausias svečias (aktorius Kęstutis Cicėnas), kurio nuobodulį keliančias sveikinamąsias kalbas visą laiką nutraukia į aptemptą suknią įsispraudusi žmona. Ir tai – būtent ta akimirka, kai ilgai tvardęsis žmogus tampa baisus. Būtent šio svečio dėka vestuvės pasieks tą tašką, kai kelio atgal nebėra. Taip, kaip ir būna visokiausiose vestuvėse. Ir kaip mat iš baimės išblaivėję svečiai ims klausytis: ir apie tai, kad „aš tiek dirbu, kad net neturiu jėgų ją mušti“, ir eilių apie „lietuvišką beržą“, kurios sykiu skamba ir švelniai, ir juokingai.

Išlydėję svečius jaunavedžiai tvarkysis, o jaunasis bumbės apie tai, kiek kainavo suknelė. Ir tą akimirką nuotaka pratrūks ir pravirks. Nes niekur nepamatysi tiek nemeilės kaip vestuvėse – beprasmėje ir negailestingoje šventėje.

*****

Netikėta vestuvių šventė

2017 m. birželio 7 d., “Večernij Sankt Peterburg“

Jevgenij Avramenko

Oskaro Koršunovo pusantros valandos trukmės „Vestuvės“, suvaidintos pritaikant formatą „žiūrovas scenoje“, paprastos savo forma ir neparemtos kokiu nors totaliniu režisūriniu veiksmu (kaip festivalyje rodytos tos pačios režisieriaus T. Kuliabino „Trys seserys“, kur kalbama kurčnebylių gestų kalba), galėjo pasirodyti kaip nedidukė lauko gėlelė festivalio svečių – triukšmingų ir jau išgarsėjusių „monstrų“ – fone. Juoba, kad šis spektaklis, priimtas po Koršunovo teatro iš Vilniaus stogu, gimė iš studentų darbų: lietuvių teatro meistras neseniai išleido aktorių kursą. Tačiau ši „gėlelė“ anaiptol nepasimetė festivaliniame lauke.

Režisieriui šis ankstyvojo Brechto vienaveiksmės pjesės pastatymas tapo savotišku bandomuoju balionu. Koršunovas, kurį Šiaurinėje sostinėje pažįsta labiausiai kaip Shakespeare’o „specą“, į Brechtą atsigręžė pirmąsyk. Atvažiavimas į Peterburgą bandomuoju balionu tapo ir pačiam spektakliui. „Vestuvės“ – absoliučiai ekskliuzyvinis šio festivalio egzempliorius, pirmą kartą atsidūręs už Lietuvos sienų. Nors režisierius ir laikosi Brechto pagrindinės siužetinės linijos, veiksmas čia perkeliamas į šiuolaikybę ir atsiveriantis tikrovėje. Aktorių improvizacija, esminė spektaklio sąlyga, skirta sukurti bendravimo su sale tiltą. Žvelgdama į šį gan ironiškai vaizduojamą šventinį stalą, publika turi išvysti savo gyvenimo atspindį: su visu jam būdingu kartėliu bei vulgarumu. Nuo asmenukės su nuotaka ir mišrainių valgymo, iki girto flirto, kumščių, ašarų ir išorėn išsprogstančių kompleksų.

Ruošdamiesi pasirodymui aktoriai kas kartą bando „užčiuopti“ gyvenimiškąjį kontekstą, kuriame „ims kvėpuoti“ Brechto išrašyta situacija. Į Rusiją jie atsivežė siautulingą šokį pagal „Ai-ai-ai devčionka“ ir smarkių rusiškų išsireiškimų, kuriuos nuosavas, iš Lietuvos drauge atkeliavęs vertėjas sumaniai apibūdino: „O tai – neišverčiami lietuviški keiksmai“ (savaime aišku, kad tokiomis sąlygomis iš anksto paruošto vertimo būti negali a priori. Ir bravo vertėjui, taip guviai reagavusiam į tai, kas vyksta scenoje). Veikėjams netikėtai susiginčijus, kuris teatras geresnis, postdraminis ar „tas tikras menas“ kaip pas Rimą Tuminą, darniai, taip, kaip būna girtam rusui dūsaujant apie Dievą, susijungė absurdas ir tai, kas reikšminga.

Ši skurdi, paskubom surengta vestuvių šventė šiek tiek priminė sielą deginančią ir lyg senas žaizdas aitrinančią Koršunovo spektaklio „Dugne“ užstalę, kurią Peterburgo publika kadaise matė festivalyje „Baltijskij dom“. „Prasmine apimtimi“ naujosios „Vestuvės“ yra kur kas paprastesnės, tačiau ir tokiame pastatyme, kur visų svarbiausia – aktorių vaidyba, yra visa tai, už ką mes taip mylime Koršunovo aktorius: nuostabus, intuicija grįstas jautrumas žiūrovui, gebėjimas pasitelkus subtiliausias priemones taip valdyti salę, kiekvienam aktoriui būdinga pajauta savo asmeninei psichofizikai, neleidžianti nusidėti savo prigimčiai. Galiausiai, kad neperžengiama riba, už kurios prasideda falšas.

Tačiau spektaklyje „Dugne“ režisierius, tikrąja prasme prispaudęs savo apleistuosius, išsikvėpusius herojus prie sienos, finale vis vien suteikdavo viltį, jog yra šviesa, išsigelbėjimas – kad ir kitoje gyvenimo pusėje. O „Vestuvėse“ Koršunovas – gerokai šaltesnis. Net lyginant su Brechtu. Pjesės pabaigoje vieni likę jaunavedžiai apsikabina, jungia velniop šviesą, tamsoje laužo savo nepaklotą lovą (savaime aišku, kokiu būdu) ir spektaklyje randasi kažkokio lyrizmo. Bet Koršunovui rūpi ne tai. Jo personažai taip ir neprasimuša pro tas lubas, kurios nematomai kabo jiems virš galvų. „Nudvėsi to tose savo statybose“, – mesteli žmona savo vyrui. Ir, Viešpatie, kaip tai atpažįstama ir kaip slogu. Stebėdami šiuos jaunavedžius, ką tik įžengusius į naują gyvenimą, patiriame kažkokį egzistencinės nevilties jausmą. Tačiau dėl jaunųjų aktorių, kurie įžengė į profesiją vadovaujami tokio meistro, galima tik pasidžiaugti.

Festivalyje „Raduga“ – diagnozė visuomenei ir pasauliui

2017 m. birželio 8 d.

Jevgenij Avramenko, „Izvestija“

Išskirtiniu festivalio įvykiu tapo Oskaro Koršunovo „Vestuvės“ pagal ankstyvojo Brechto vienaveiksmę pjesę „Miesčioniškos vestuvės“. Spektaklis, kurį lietuvių teatro meistras pastatė drauge su savo studentais-aktoriais. Tai – pirmoji šio spektaklio išvyka iš Lietuvos. Nors ir sekdamas Brechto siužetu, režisierius perkėlė veiksmą į mūsų dienas ir tarsi sukūrė juokingą, tačiau ne itin malonią šiandienos nuotrauką. Paskubomis pagamintų mišrainių valgymas, gašlūs šokiai ir žaidimai, girti padūsavimai – visa ši situacija melancholišką pasmerktumo jausmą daro dar aštresnį. Prasmingumu, gilumu šis darbas gal ir nusileidžia kitiems režisieriaus pastatymams, tačiau jaunieji aktoriai pribloškė dėmesingumu partneriui ir žiūrovui. Iš principo, improvizacija čia didele dalimi ir formuoja spektaklio turinį.

Kaip lietuviai tuokėsi Peterburge

2017 m. birželio 6 d., Tatjana Osipova, 

Meno žurnalas „Okolo“

Žiūrovai – kviesti svečiai, šventinio banketo įvykių liudytojai. Spektaklis – šiandieninių vestuvių atspindys. Personažai – nesunkiai atpažįstami: sielvartaujantys nuotakos tėvai, nenorintys atiduoti dukters į svetimą šeimą; jaunesnioji nuotakos sesuo – vienintelė besidžiaugianti šia švente; įsigėręs liudininkas lovelasas bando sugundyti visas į šventę susirinkusias merginas. Turtinga ištekėjusi nuotakos draugė atėjo į vestuves su vyru, kad pasipuikuotų. Kad nepamestų kaukės, ji atidžiai stebi ir riboja savo vyro veiksmus. Tai šiek tiek primena balaganinį vaidinimą, kuriame kiekvienam paskirta savoji komiška rolė.

Dainos, šventinis stalas, šokiai ir… muštynės – tai nepakeičiami bet kurių vestuvių atributai. Šis gyvas spektaklis – tikras atradimas žiūrovui:  dialogai atmiešti pastarojo meto politinių bei socialinių aktualijų aptarinėjimu, taiklius pokštus lydi aplodismentai. Spektaklis nuolat keičiasi, priklausomai nuo miesto, kuriame vaidinama, apauga vietinei publikai atpažįstama išmone. Peterburgui artimą atspalvį sukuria pokštai apie tiltus, grupės DDT dainos, šokiai skambant „Ruki vverch“.

„Vestuvės“ – tai šiuolaikinis žvilgsnis į klasikinę Bertolto Brechto pjesę „Miesčioniškos vestuvės“. Ryškus ir aštrūs veikėjų charakteriai, sprendžiami amžini klausimai: žmogaus dvilypumas, skaistybės išlaikymas iki vestuvių, duoklė tradicijoms, pagarba vyresniems, santykiai šeimoje, materialinė gerovė.

Šis pastatymas parodytas lietuvių kalba su sinchroniniu vertimu. Prieš spektakliui prasidedant žiūrovams išdalijamos ausinės. Štai čia ir pasimatė didžiausi festivalio organizatorių pasiruošimo trūkumai: pasirodė, jog ausinių esama kur kas mažiau, nei norinčių suprasti spektaklį.

„Vestuvės“ – neištemptos, juokingos, įdomios: pusantros valandos prabėga akimirksniu. Žiūrėdamas spektaklį gauni didžiulį energijos, juoko ir džiaugsmo užtaisą.

Po spektaklio išlieka tam tikras įspūdžių šleifas ir poreikis pamąstyti apie tai, kas amžina. O visų svarbiausia – įsimylėjusioms širdims nebaisios jokios užkardos, nes galų gale vis tiek triumfuos Meilė – taurus ir stiprus jausmas.

Iš rusų kalbos vertė Andrius Jevsejevas