Režisierė Neli Walker: erzina, kad mes visi apsimetinėjame tuo, kuo nesame

2016 23 rugsėjo

Rugsėjo 14–15 dienomis OKT / Vilniaus miesto teatre įvyks kultinio amerikiečių romano „Žudikas manyje“ premjera. Du kartus ekranizuota, tačiau pasaulyje dar nepasiekusi teatro scenos, istorija. Būtent ją savo, kaip teatro režisierės debiutą Lietuvoje, pasirinko spektaklio režisierė Neli Walker.

– Šis spektaklis – pirmasis jūsų, kaip režisierės, darbas Lietuvoje. Kodėl jūsų debiutas – būtent Jimo Thompsono romanas?

– Man labai patinka šita amerikiečių literatūra, visas nuaras. Arodo, jog Lietuvoje nelabai kas pagal ją stato spektaklius. Nėra ji populiari ar žinoma. Dėl to norėjosi kokios nors naujos medžiagos. Bet, aišku, ir kad būtų nuaro, amerikietiško kriminalo žanro, turėtų labai keisto juodumo ir liūdesio. Ir net keistos romantikos, kur vyrauja idėja, kad aš labai myliu, bet žudau. Man atrodo, šis pojūtis dabar labai aktualus. Ne tiesiogiai pasaulio pabaiga, bet juk viskas juda link „ten“. Į juodumą, kur mes jau neturime antro šanso. Man atrodo, visa ta tamsioji, depresinė amerikiečių literatūra, sukurta po karo, po 1940-ųjų metų, perteikia ir dabartinius laikus.

– Taigi, šiuolaikinei visuomenei ir jums pačiai tema aktuali. Kuo?

– Dėl to, kad mes visi susitaikome su aplinka. Žinome, kad yra blogai, bet kol mūsų asmeniškai nepaliečia, su tuo taikstomės. Kuomet paliečia, pradedame kovoti ir kažką daryti, bet iš esmės nekreipiame į tai dėmesio. O šiam personažui svarbu. Man – taip pat. Aš negaliu ramiai gyventi. Aš nenoriu meluoti, o tai, kas vyksta, yra didžiulis apsimelavimas. Tas mane erzina ir tai erzina personažą. Erzina, kad mes visi apsimetinėjame tuo, kuo nesame. Aš tai labai pastebiu, ypač sugrįžusi iš užsienio. Suprantu, kad stengiamės būti geresni, bet pirmiausia turime suprasti, kad mes ir mūsų valstybė esame kilę iš agrarinės kultūros. Nesame Amerika. Nesame ir Rusija. Turime suvokti, kas tokie esame. Bus gerai tik tada, kai tiksliai įsivardinsime, ir kai mums nebus dėl to gėda. Dabar yra ta tendencija, jog mums gėda, nenorime būti savimi, nesugebame įsivardinti, kas esame iš tikrųjų. Būtent tas „žudikas manyje“ ir yra tai, ko neprisipažįstame savyje. Galiausiai, galime nugyventi to taip ir neišdrįsę prisipažinti, bandydami susitaikyti, apsimesti. Manau, ir personažas, ir aš stengiamės prisipažinti, kas esame iš tikrųjų.

Šešerius metus nebuvau Lietuvoje, studijavau Londone, vėliau – ir Maskvoje. Grįžus čia buvo labai sunki adaptacija, asimiliacija su visa aplinka. Atrodo, kad visiems viskas yra gerai. Šiurkščiau kalbant, padaromas koks blogas darbas, tarkime kine. Kūrėjai žino, kad darbas yra blogas, bet pasiteisina, jog kaip Lietuvai, tai yra gerai. O aš noriu, kad taip nebūtų, – tada geriau išvis nieko nedaryti, nei daryti taip, jog po to pačiam būtų gėda.

– Tai yra pirma romano sąsaja su teatru. Iki šiol pasaulyje nebuvo jokio teatro pastatymo, tik ekranizacijos. Ar jums tai buvo tam tikras iššūkis?

– Ne tik tai yra iššūkis. Mano spektaklis yra didžiulis iššūkis. Ne veltui J. Thompsonas nebuvo pripažintas, kol kūrė, o tik po savo mirties. Jis vadinamas amerikiečių Dostojevskiu. Jo kūryba daugiasluoksnė. Perskaitęs, aišku, pirmiausia matai brutalumą bei žudymą. Bet paskui pradedi gilintis ir pamatai, kad ten tiek visko daug: santykiai su tėvu, su aplinka, meilės tema, dar mirties tema. Liga. Psichologinė liga, kurią pats personažas net ir suvokia, mato save kaip ligonį. Kai pradedi į juos gilintis, pasidaro be galo painu. Žinoma, būtų paprasčiau, jei būtų daugiau personažų, per kuriuos galėčiau kažką atiduoti vienam ar kitam ir viską išdalinti. O šiame spektaklyje yra vienas aktorius, ir tai sudėtinga. Nėra partnerio, o reikia, kad sceninis veiksmas vis tiek vyktų. Tai ne tik teksto pasakymas. Aišku, tekstas jau savaime yra labai gražus, be to, dar ir puikiai išverstas Sauliaus Drungos, kuris yra pagavęs kiekvieną žodeliuką, išraišką, sakinio struktūrą taip, kaip tai yra padaręs J. Thompsonas. Tačiau visa tai paversti veiksmu, nenukrypstant nuo pagrindinės minties, jau tampa didžiuliu iššūkiu. Galima vadinti maištu. Tikrai buvo sudėtinga. Sudėtinga atrasti tą formą, kuri perteiktų viską, ką norima pasakyti žiūrovui. Tikslas buvo, jog neliktų savaime suprantamų dalykų. Viskas turi būti tiesiog aišku.

– Ar iššūkis buvo ir moteriškumo idėja šiame kontekste?

– Aš esu moteris ir personažas yra moteris. Man labai įdomu, kaip reaguos į visa tai publika. Juk romane pagrindinis veikėjas yra vyras. O spektaklyje – moteris. Ir tai daroma sąmoningai. Bent jau aš taip tikiu ir matau, kas vyksta aplink. Panašu, jog dabar pasaulis yra vadovaujamas moterų. Po truputį keičiasi svarstyklės. Vyras nebetampa tuo herojumi. Jėgą, valdžią, stiprybę, ryžtą dabar dažnai įkūnija moteris. Taigi labai įdomu, ar vyriškoji publika galės susitaikyti, jog pagaliau herojus yra moteris. Tarkime, Supermeną mes atiduodame moteriai. Tai yra iššūkis. Tiek man, tiek žiūrovui – visiems.

– Ar tenka susidurti su požiūriu, gal net skeptišku, kad jūs – režisierė moteris?

– Tenka susidurti su stereotipu. Jei jau moteris, tai bus „za duševnaja“, kaip aš vadinu. Verks, bus emocionalu ir ištempta, nebus nieko konkretaus. Ypač Maskvoje mėgsta užduoti šitą klausimą, kadangi ten išvis retenybė, jei moteris režisierė. Būna ypač feministinis kūrinys arba atvirkščiai – nei apie ką, nei kodėl. Visa tai greičiau stereotipai. Bet aš neskirstau, moteris ar vyras. Man atrodo, jog sunkiausia ir svarbiausia– norėti kažką pasakyti. O juk tiek moteris, tiek vyras turi ką.

– Bet romane pagrindinis veikėjas yra vyras. Kūrėjas taip pat vyras. Ar yra įpareigojimas kurti brutaliau, į viską žiūrėti vyro akimis?

– Manau, jog mes, moterys, irgi turime jėgos ir žiaurumo. Galime sumušti, spirti ir sulaužyti. Bet spektaklyje nėra tikslo rėkti kaip vyrui ar vaidinti vyrą. Tą patį tekstą reikia filtruoti per save, per moterį. Gal dėl to ir pasiimta moteris, nes aš geriau suprantu ją ir valdau. O personažas – žudikas, bet jis mėgaujasi. Tas brutalumas yra iš pasimėgavimo, iš išsivalymo. Jis yra ne brutalesnis, bet labiau netikėtas. Esame pratę, kad moteris – tai motina, kurianti, o šiuo atveju ji griauna. Taigi, toks yra skirtumas. Nors emociškai tai dar brutaliau, nei lakstyti su kirviu rankoje.

– Herojė yra kovotoja. Ar jūs taip pat tokia?

– Tikiuosi, kad taip. Kovojama su neteisybe, kuri yra aplink. Personažas atkuria tvarką, stengiasi viską sudėti į lentynas. Baudžiama už tai, kad elgiamasi netvarkingai, ne taip, kaip priklauso. Taip, yra žudymas, smurtas. Supranti, kad žmogžudystė – neatleistinas, neišteisinamas dalykas, bet moralė yra tiek šventa ir skaidri, ji apvalo ir tu lyg atleidi žmogžudystes. Ateina suvokimas, jog viskas yra kerštas už tai, kad visuomenė išdavė tėvą, šeimą, kuri buvo nukentėjusi visai nekaltai dėl aplinkinių nuomonės. O kai moralė yra skaisti ir švari, tai keistas dalykas išeina.

– Monospektaklis. Iškart žinojote, kad bus mono?

– Tai greičiau buvo dar vienas iššūkis. Perskaičius knygą supratau, kad neblogas gali būti monospektaklis.

– Kodėl toks pasirinkimas?

– Greičiausiai todėl, kad išsigrynintų pati istorija, būtent to žmogaus istorija. Ir man pačiai buvo įdomu, ar įmanoma padaryti mono. Tai toks žanras, lyg anksčiau bandytas, bet konkrečiai nieko neįvyko. Be to, Lietuvoje manęs niekas nežino, taigi sudėtingiau rasti, kas norėtų dirbti kartu. Nesinorėjo didelės komandos vesti į eksperimentą. Pirmiausia norėjau išbandyti, pasižiūrėti, ar tai veikia.

– Papasakokite plačiau apie komandą.

– Pirmiausia, Miglė Polikevičiūtė ir Emilija Latėnaitė-Bieliauskienė. Su Migle dirbome kartu, mokėmės. Kai reikėdavo LMTA partneriauti, daryti etiudus, su Migle būdavome lyg „sisters in crime“. O Emilija išsiskiria įvaizdžiu. Teatre atliekančios svarbų vaidmenį jos nesu mačiusi, daugiau televizijoje, kine, taigi šioks toks išbandymas. Su Sauliumi Drunga jau esame dirbę anksčiau. Kūrėme Maskvoje spektaklį, kartu dirbome nuo „Anarchija Žirmūnuose“ laikų. Manau, nėra geresnio scenaristo ar dramaturgo Lietuvoje. Tai žmogus, galintis iš visko padaryti maksimaliai gyva ir suprantantis, ką daro. Su begaline precizika ir meile. Aš iš jo daug ko pasimokau: jis ir mokytojas, ir kūrybos partneris, ir kūrybinė atrama. Mano svajonė – perimti tai, kaip jis moka dirbti, kaip moka susitvarkyti su dramaturgija, vesti personažą ir jį išgryninti. Dovana turėti tokį žmogų. Nežinau, kodėl kiti juo nesinaudoja. Jei ne jis, net knyga nebūtų pas mane atkeliavusi. Aš mėgau tą filmą, bet literatūros nebuvau skaičiusi, ji nėra populiari. O jis davė, sakė: „Imk, paskaityk“. Po to atsirado dar krūvos kitų autorių. Kaip Jean Genet. Niekada nebuvau su juo susidūrusi. Kažkodėl pas mus labai pamėgta rusų klasika, o pasaulis yra nepaprastai didelis ir dar didesnė dovana turėti žmogų, kuris taip išmano literatūrą.

Taip pat Vytis Puronas – ne iš teatro sferos, kino garso inžinierius ir muzikantas. Bet turi labai individualų ir savitą supratimą apie garsą, būtent apie garsą, ne apie muziką, garso sieną, garso skambesį. Esu labai laiminga turėdama tokią komandą. Jie visi yra profesionalai. Ir, aišku, šita erdvė (Oskaro Koršunovo teatras – past.), kuri leidžia čia dirbti. Man atrodo ji yra viena įdomesnių. Gal gana drąsiai sau leidžiu sakyti, bet tai, kas vyksta šitame teatre, man atrodo aktualiausia, aštriausia ir taikliausiai atskleidžia, kas dabar yra tas teatras. Ir, matyt, sunkiausia buvo suprasti, kad šita erdvė nėra teatras. Taisyklės apie teatro scenas, apie apšvietimą ir panašiai… Jos čia negalioja. Turi išlikti kažkas visiškai gyva, artima. Nesumeluota. Visgi yra sunku, nes mes visi norime šiek tiek pavaidinti, apgauti. Bet tai iškart matyti. Dar vienas iš iššūkių – suvaldyti šią erdvę.

– Grįžtant prie spektaklio, kam jis skirtas? 

– Stengiuosi taikyti į jauną publiką. Ir moteris. Norėčiau, kad susirinktų labiau moterų publika nei vyrų. Tiesiog, taip: apie moterį yra spektaklis ir mums reikia normaliai į tai reaguoti. Suprasti ir toliau būti ryžtingoms. Kodėl turime eiti žiūrėti kažką apie vyrus, jei, kiek pastebėjau, apie 80 proc. žiūrovų yra moterys. Tai kodėl turime žiūrėti ne apie save?