ŽUVĖDRA
Oskaras Koršunovas ir jo kvapą gniaužiantys aktoriai sukuria nuostabų Žuvėdros pastatymą. Tai išgrynintas, tikras, šiandienos teatras, kur meistrystė ir intensyvi vaidyba, nepaisanti jokių stereotipų, atskleidžia tiesą apie žmogiškuosius santykius ir sugriautas svajones. Meistriška!
Čechovas – vėl ir vėl! Čechovas, kurio gilų grožį, šviesumą ir žmogiškumą atskleidžia didieji režisieriai. Oskaras Koršunovas ir jo kvapą gniaužiantys aktoriai (tarp jų ir aktorė vaidinusi sukrečiančioje Krystiano Lupos Didvyrių aikštėje) savo vaidybos kokybe ir tokiu reikalingu paprastumu kuria meistrišką spektaklį. Jiems pavyksta pasiekti geriausią rezultatą, jie sugeba įsilieti į teatrišką paradoksą ir meistriškai perteikti niuansus. Akivaizdžiai pripažindamas savo dirbtinumą, šis spektaklis iš tikrųjų tampa gyvenimo realybės dalimi, kartu su aktoriais vilkinčiais kasdienius drabužius beveik visai nuogoje scenoje. Melo-tiesos santykis dar niekada nebuvo toks tikras! Ir visgi, jokio realizmo, jokios stilizacijos ar nuolaidžiavimo; svarbiausia – originalios ir savitos vaidybos veidrodis, kartais neištikimas, o kartais ištikimas tikrovei, su visa jėga leidžia atsiskleisti žaizdoms ir personažų prieštaringumui. Šioje neištikimybėje ir slypi menininko laisvė, žodžius lydi žaidimas kūno judesiu ir vizualūs garsiniai elementai, atsiveria gilūs ir subtilūs santykiai. Galva paguldoma ant dėdės peties, apkabinimas, įkypas žvilgsnis, suglembantis kūnas, su įniršiu suplėšomas laikraštis, tokia graži apnuogintų Ninos kojų jaunystė, mirguliuojantis atspindys ežere, unikalūs Joy Division muzikos garsai, grupės, kurios vokalistas Ianas Curtis nusižudė…
Viskas prasminga
Beveik abstrakčiame išgrynintame spektaklio pastatyme kiekviena detalė nušlifuota itin atsargiai, scenos kūrinyje nepaliekama vietos sukčiavimui, palengvinimui ar bereikalingumui: viskas yra prasminga. Sklandžiai, organiškai ir nepaprastai gyvai, be didelių svarstymų apie prasmę. Tarp scenos ir auditorijos sukuriamas gilus ir aiškus ryšys. Scenoje kėdės sustatytos taip lyg aktoriai būtų žiūrovai ir liudininkai. Kartais aktoriai kreipiasi į žiūrovus salėje, pereina į auditorijos pusę. Tai jaunasis menininkas Kostia ieškodamas naujų formų junginėja šviesas ir muziką… Nina paliks savo meilę dėl sėkmingo rašytojo Trigorino, kuris su užrašų knygele delne – savo nedideliu „literatūros rūseliu“ – ir su akiniais nuo saulės ant nosies, dažniausiai užsiėmęs žvejyba ežere. Čechovas tyrinėja meilės, kuria nesidalijama, kančias ir žiaurumą, netekties jausmą, bei menines paieškas, žlungančias vidutiniškume ir skausme; nuo naivaus ir savimi pasitikinčio jaunatviško entuziazmo iki išdavysčių ir gniuždančių atstūmimų. Svajonės dūžta ir keli valerijono lašai nebepadės. Pačioje žmogiškosios tiesos širdyje, aukšto lygio spektaklis atskleidžia teatro esmę čia ir dabar!
