Žuvėdra kyla aukštai

Koršunovo spektakliai – tai tarytum pats skaniausias patiekalas, kuris paliekamas didžiulės šventės pabaigai. Šiemet režisierius su OKT teatru pristatė fenomenalų kūrinį, šviesią klasikos versiją: Antono Čechovo „Žuvėdrą“. Bėgdamas nuo istorinio pjesės atpasakojimo ir nuo dekoracijų, vaizduojančių prabangų vasarotojų gyvenimą romantiškame kraštovaizdyje su ežeru, Koršunovas susprogdina dekadentišką sambūrį taip, kad iš sprogimo liekanų, kurios nusėda neutralioje ledinėje erdvėje, lieka gyvi tik individai su savo asmeninėmis manijomis ir neišvengiamų tragedijų sėkla.

Sekdami (beveik) Brechto formulę, Koršunovo personažai dažnai kreipiasi tiesiai į publiką ir virsta tyliais veiksmo liudininkais tuomet, kai nėra tiesiogiai įtraukti į pjesę. Antroji spektaklio dalis virsta puikiu teatrinės galios ir žavesio pavyzdžiu. Keturkampis, kurį piešia Irinos Arkadinos ir Trigorino pora, bei beprotiška Trepliovo, aktorės sūnaus, aistra Ninai Zarechnajai, įsimylėjusiai rašytoją, pasiekia neregėtą intensyvumą, jausmingumą ir tikrumą. Įsimintina.