9x7spalvotos  

KELTININKAS

Žodžių lavina – be prasmės

Andrius Jevsejevas / Lietuvos rytas

2008-06-11

Paradoksali kultūrinė mozaika: režisierius iš Amerikos pristatė lietuvių dramaturgijos premjerą Rusų dramos teatro scenoje.
Režisierius Paulas Eugene´as (arba tiesiog Paulius) Budraitis – nesvetimas lietuvių teatrui. Jono Vaitkaus mokinys, jau pastatęs kelis spektaklius Jaunimo teatre, atrodo, tvirtai nusprendė įleisti šaknis protėvių žemėje.

Naujausią spektaklį „Keltininkas“ pagal Sigito Parulskio pjesę režisierius suspėjo parodyti paskutinėmis teatro sezono dienomis. Rusų dramos teatras šiuo atveju – Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro nuomojama vaidybos aikštelė.

Negalvojo apie sceną

Teatrui rašančių žmonių Lietuvoje – labai nedaug. Aktyviai dirbančius dramaturgus suskaičiuoti pakaktų ir vienos rankos pirštų. S.Parulskis – vienas žinomiausių „pirštų“.
Tačiau kai perskaitai pjesę „Keltininkas“ prieš akis bematant išdygsta visa aibė lietuvių dramaturgiją persekiojančių problemų. Viskas lyg ir būtų gerai: tekstas įdomus, persmelktas kandaus „parulskiško“ humoro ir žodžių žaismo, idėjos – aktualios. Bet pjesė labai „nedraugiška“ pastatymo atžvilgiu.
Akivaizdu, kad rašydamas ją autorius apie sceną galvojo mažiausiai. O jei ir ne mažiausiai, tai tikrai mažiau nei apie save patį. „Keltininkas“ – S.Parulskio filosofijos, jo tezių ir idėjų rinkinys. Nieko daugiau scenai ši pjesė nepasiūlo. Todėl ji būtų įdomesnė skaityti, o ne žiūrėti.

Televizijai – per geras

Nors ir surinkęs įspūdingą aktorių komandą, režisierius neišsprendė dramaturginių problemų. Spektakliui akivaizdžiai trūksta dinamikos, sceninio veiksmo. Tai tarsi statiškas S.Parulskio teksto išdėstymas.
Henriką suvaidinęs Arūnas Sakalauskas įrodė, kad televizijai jis per geras aktorius. Scenoje A.Sakalauskas jaučiasi daug geriau. Jo teatrališkumas, ypatinga plastika, puikiai įvaldytas žodis įdomesni teatro žiūrovams.
Labai įdomus spektaklyje ir klaipėdiškis Vytautas Paukštė, suvaidinęs prasigėrusį, ištvirkusį kunigą. Milžiniška patirtimi ir filosofiniais apmąstymais trykštantis aktorius sugebėjo sukurti atsvarą kitų veikėjų paviršutiniškumui.
Įdomesnius vaidmenis „Keltininke“ sukūrė ir Vytautas Kaniušonis, Jolanta Dapkūnaitė, jauniausios kartos aktoriai Severija Janušauskaitė, Jonas Verseckas.

Nuvylė ir vaizdinė pusė

Būtent aktoriai tempė šio spektaklio jungą. P.E.Budraitis, regis, pernelyg pasitikėjo pjesės autoriumi. Platesni režisieriaus mostai buvo juntami retkarčiais ir tik epizodiškai. Nors kartkartėmis pro begalinę žodžių laviną prasprūsdavo tam tikri konceptualūs sprendimai.
Spektaklio scenovaizdį sukūrė pats režisierius. Personažai įkurdinti aplink didžiulį padengtą stalą. Jis tapdavo gydytojos kabinetu, mylimųjų guoliu, paskutinės vakarienės liudininku, baru. Bet statiškas sėdėjimas prie balta staltiese uždengto stalo ir kalbėjimas, regis, geriau tiktų pjesės skaitymui.
Apie ką šis spektaklis? Ne visai aišku, ar tai suprato ir pats režisierius, nesudėliojęs aiškių akcentų. Nors gali būti, kad spektaklis ir yra apie tai – apie šiandienos žmogaus nesibaigiančio kalbėjimo beprasmybę. Vargu ar absurdo teatro pradininkas Eugene´as Ionesco su tuo sutiktų.