Dugne  14 photo-D.Matvejevas  

DUGNE

Žmogaus paieškos dugne

Indrė Pavilonytė, Teatrai.lt

2013-02-04

Oskaras Koršunovas, subūręs talentingiausių savo aktorių komandą, naujam gyvenimui prikėlė Maksimo Gorkio pjesę „Dugne“. Tačiau pjesės gerbėjai, tikėjęsi teatro scenoje pamatyti tiesioginį jos pastatymą – nusivils.

O. Koršunovo „Dugne“ jie neras nei pažodinės pjesės istorijos, nei siužeto. Pastarojo spektaklyje apskritai nėra. M. Gorkio dramos ketvirtasis veiksmas O. Koršunovui ir jo teatro aktoriams tapo tik pamatu žmogaus ir jo būties temų gvildenimui, todėl kiekvienas „Dugne“ spektaklis – vis kitoks.

Ir ne tik dėl iš pirmo žvilgsnio griežto scenarijaus nepaisymo ir režisieriaus aktoriams suteiktos, rodos, neribotos erdvės improvizacijoms. Į organišką veiksmą scenoje įtraukiami ir žiūrovai – savo gyvenimo patirtis atviromis išpažintimis scenoje liejantys personažai nuolat bendrauja su publika ir netgi siūlo prisijungti prie išgertuvių – išgerti tikros degtinės stikliuką! Kiekvieną sykį publika į šį pasiūlymą reaguoja skirtingai, todėl patys žiūrovai spektakliui suteikia vis kitokią atmosferą.

Spektaklyje nėra ir tradicinės scenos. Veiksmas vyksta ankštoje repeticijų salėje, o vaidinimas prasideda vos pravėrus jos duris. Aktoriai jau susėdę prie ilgo balta staltiese dengto stalo, nebyliai, bet įdėmiai, netgi pašaipiai, nužiūrinėja besirenkančiuosius į salę. Neįprasta įžanga, tarsi trumpas apsikeitimas vaidmenimis. Nemažai auditorijos daliai tai nauja patirtis – pirmą kartą ne mes, žiūrovai, vertiname aktorius, o jie mus. Skvarbiai tiria, kas šį vakarą klausysis jų išpažinčių.

Kuklesni nedrąsiai nudelbia akis ir it prasikaltę mokiniai skubiai susėda į vietas. Ir tai ne vienintelis kartas, kai spektaklio metu drovesni žiūrovai užuot sekę veiksmą scenoje, įsistebeilija į sieną arba grindis. Vaidinimo metu vyksta nuolatinė aktorių akistata su žiūrovais – jie ne nematomi stebėtojai, o dalyviai – atvirų išpažinčių liudininkai, spektaklio personažų nuodėmklausiai, iš kurių kartais tikimasi tokio paties atvirumo (pavyzdžiui, kai aktorės Nelės Savičenko įkūnijama Kvašnia tiesiogiai kreipiasi į salėje sėdinčias moteris, klausdama, ar kuri iš jų yra patyrusi vyro išdavystę), kartais palaikymo.

Lietuviai kuklūs, tad pastangas įtraukti juos į veiksmą priima atsargiai. Bet pasislėpti nėra kur. Auditorijai skirtos tik trys kėdžių eilės. Pirmoji – visai prie pat aktorių stalo, tad susėdę joje gali jaustis tikrais užstalės sugėrovais. Nesislepia ir aktoriai – salėje nėra jokių užkulisių ar širmų. Laukiantieji savo eilės vaidinti sėdi salės pašonėje, kaip ir žiūrovai – stebi veiksmą scenoje.

O joje – tik baltas stalas, nukrautas buteliais ir į ostijas panašiais kukurūzų paplotėliais. Beveik paskutinės vakarienės inscenizacija. Tik prie stalo ne šventieji, o gyvenimo nuovargio ir pagyrių kankinami prieglaudos gyventojai.

Rodos, atsakymus į visus klausimus (tik ar tikrai?) žinantis Satinas (akt. Dainius Gavenonis), svajinga ir naivi Nastia (akt. Rasa Samuolytė), su niekuo nebendraujantis Totorius (akt. Tomas Žiabus), neišsiblaivantis Medvedevas (akt. Rytis Saladžius), valdingoji Kvašnia (akt. Nelė Savičenko), Alioša (akt. Giedrius Savickas)… Visi skirtingi, tačiau panašūs. Visi ten pat – dugne. Tik pasiekę jį ir jau nebeturėdami, ko prarasti, jie ryžtasi atlikti atvirą savo vertybių reviziją.

Iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi, pagiringų užstalės sugėrovų plepalai, išklausius skaudžias jų istorijas, įgauna prasmę – jie kalba apie tai, ko jų gyvenime nebėra – apie meilę, tikėjimą, būtį. Apie žmogų. Tik pasiekę dugną jie pagaliau rado atsakymus į klausimus, kurių ieškome visą gyvenimą. Paradoksalu, bet įtikinama – apie gėrį ir grožį dažnai susimąstome tik tada, kai to pritrūksta – kai pasidaro blogai.

Net jei daugelis jų ir supranta, kad niekada nebepakils ir grims toliau, per vėlai, jau dugne, išgrynintos vertybės jų nesugniuždo, priešingai nei Aktorių (akt. Darius Gumauskas). Jei kitiems tai eilinis vakaras prieglaudoje, Aktoriui – paskutinė vakarienė. Jis dar ne Ten, bet jau ir nebe čia. Paskutiniai nevykę bandymai būti išklausytam ir suprastam galiausiai baigiasi savižudybe. Ir prisikėlimu.

Paskutiniame spektaklio veiksme, jau po mirties, Aktorius pasirodo dar kartą. Salėje įsivyrauja rimtis, visi nutyla, ant stalo nebeskambčioja degtinės stikliukai – nušvitęs (ne todėl, kad užsilipęs ant salės šone stūksančio dėžių kalno, galvą atsiremia į lempą ir tarsi įgauna aureolę), o vėl atgavęs tikėjimą savimi, Žmogumi ir Aktoriumi, jis prabyla Hamleto monologais. Pagaliau jo klausosi.

Galiausiai nelieka abejonių, kad dugne visai ne tie, kurie neturi ar nebeturi visuomeninės padėties, namų, profesijos, šeimos ar Dievų. Visa tai – tik grimas, kurį nuvalius lieka tik Žmogus. Jo esybė, unikalumas ir sąmonė ir yra vienintelė tikra vertybė.

Spektaklis „Dugne“ buvo apdovanotas net dviem „Auksinės scenos kryžiais“: tituluotas geriausiu 2010 metų spektakliu, o D. Gumauskas už Aktoriaus vaidmenį – geriausiu pagrindinio vaidmens atlikėju.