Sene 0104  

SENĖ

Žiurkės šypsena

Jūratė Visockaitė / “Kultūros barai”, 1992 m., Nr. 7/8

1992-08-27

Tik įeik į salę ir įkrisi kaip muselė į barščius, raudonai raibuliuojančius. Finale personažai visais įmanomais plaukimo būdais plakasi į rausvas scenos grindis ir iš tikrųjų ją perplaukia. O tu, recenzente, sušlapęs ir įkaitęs, turi bėgti namo ir šitą teatrą apsakyti žodžiais, nors ką tik patyrei, kaip jie suramstomi ir čia pat sugriaunami. Žodis lupinėjamas, atleiskite, kaip svogūnas, ir tu pyksti, šiepiesi, netenki amo. Tai Aleksandro Vedenskio ir Danijilo Charmso “Senė” Vilniaus akademinio dramos teatro mažojoje scenoje. Tai ir yra “oberiutai” (“Objedinenije realjnogo iskusstva”), sujudinę ketvirtojo dešimtmečio literatūrinę Rusiją, gerokai aplenkę Vakarų absurdo teatrą, karo pradžioje saviškių išžudyti, neseniai vėl pasirodę rusų scenoje ir, anot vienos teatrališkosios oberiutiados recenzentės, nusileidę ant žemės iš nebūties tik 1990 m. pirmajame Oskaro Koršunovo spektaklyje “Ten būti čia” (“Paūmėjimai”).

Jeigu, įėjęs į salę ir įsitaisęs krėsle, nepradėsi kurti pats, liksi kvailio vietoj. “Senė”, antrasis pavykęs Koršunovo grupės – oberiutų spektaklis, leidžia daryti, ką nori. Pavyzdžiui, grafiškai išreikšti savo įspūdį kitiems arba imti ir suvaidinti – užtektų kėdės kambario vidury ir tavęs, lyg paukštelio ant jos nutūpusio (žurnalas “Teatr”, 1991, nr.11, parodė ir Charmsą tokia poza). Kad tai atliktum talentingai, mažų mažiausiai reikia nejausti baimės: žodžio, judesio, drabužio, laiko. Ir mirties, tykančios spektaklyje ne su dalgiu, o su nenusakoma senos Balerinos šypsena. Mirtis šmirinėja visur. O tu ropštiesi ant kėdės, nervingai trauki dūmą ir išsteni likusius gyvus žodžius, kurie galbūt dar gali apginti ir pratęsti tavo buvimą šitoje tuštėjančioje gyvenimo – teatro dėželėje.

“Senės” spektaklio autoriai pasirengia švarią veikimo aikštelę (čia bus tik trys kėdės, karstas ir bergmaniškas laikrodis be rodyklių). Ir vis lūkuriuoja, kas gi atsitiks su jais po to, kai… Iš tikrųjų per vienos dalies spektaklį vaidinama mažai ir maži dalykai (rūkoma, stovima eilėje prie duonos ir susipažįstama, geriama degtinė, lošiama kortomis), bet, lyg sukinėjant lygiašonį Rubiko kubą, vis tiek sudedamas oberiutiškas simbolis REAL: realus teatras yra absurdo teatras. Kaip ir gyvenimas.

Šeši aktoriai (dar J.Vaitkaus studentai) primena Gordono Craigo mūsų amžiaus pradžioje tik teoriškai sukurtą supermarionetę (“Supermarionetė – tai aktorius su liepsna ir be egoizmo”). Oberiutams (taigi ir Koršunovo aktoriams) nereikia atsitiktinių emocijų, nors jų dramaturgija ir fragmentiška, alogiška. Šiame spektaklyje, skirtingai nei daugybėje kitų greta egzistuojančių, aktoriaus sąmonė negali tapti jausmo verge, jokia, net labai išraiškinga emocija jos negali suardyti. Žiūrovas apstulbsta, nors tai, ką autorius daro scenoje, yra, deja, tik užmiršta jo kūrybos abėcėlė. Iš buitiško, mechaniškai kartojamo žodžio ir judesio sukuriama būtis. Spektaklis tampa stebėtinai suprantamas, žaidybiškas ir sykiu intelektualus.

Rašant apie “Senę”, ne itin svarbu net aktoriaus pavardę paminėti. Ir tai nėra nuasmeninimas. Atvirkščiai – aktorius čia pakeliamas į žynius. Jis neužsiima, kaip jo kolegos, saviraiška. Ne, jis vaidina tekstą, kuriame autoriaus įdėta prasmė pati vaidina, apsireiškia.

Po tokio spektaklio akivaizdžiausiai pamatai, kuo yra užpildoma daugybė nūdienių “eilinių” spektaklių – aktorių nevaldomais kūnais ir nežabotomis aistromis. Su tokiais aktoriais tarsi sėdiesi prie vieno stalo ir imi maloniai užkandžiauti arba puotauti – toks teatras atlieka reikalingą, bet, sutikime, ne visų svarbiausią funkciją.

Taip, Koršunovas išradinėja dviratį, pionieriškai ieško scenoje paslėptų magiškųjų įtaigos vietelių. Užgesina šviesą ir bambena vis tą patį, staiga vėl u-dega, ir tu, šiaip taip praplėšęs akis, stebi ryškinamoje fotojuostoje judančias figūrėles… Bet tavam trūkinėjančiam sapne byra dar beprasmiškesni žodžiai, o baimė pasąmonės tamsoje režisuoja įžūliau, kol parklupdo ant kelių. Nieko nauja. Atlikėjai naudoja itin dramatišką gestą, intonaciją, mimiką. Vidinį žmogaus pasaulį jie išnarsto į detales, naiviai sudėlioja į keletą stalčiukų, ir, po vieną išsitraukę, tiksliai ir sąžiningai suvaidina jo konfliktišką turinį. Labai panašu į vaiko piešinius ir žaidimus, kūrybiškai atspindinčius suaugusiųjų pasaulį, bet niekad su juo nesusitapatinančius (manau, ir “Senėje” vaikai nenuobodžiautų, atpažintų saviškius).

Taip, dabar Senė nustato laiką ir valdo. Senė paūmėjo. Jos raumeningos kojos ir sprandas atitinka prieškarinį sovietinio grožio etaloną. Nors jokių tiesioginių politinių užuominų čia nėra (oberiutai jų nemėgo). Režisierius chuliganiškai įspraudžia vyrą į balerinišką baltosios gulbės kostiumą, vėliau nerangų švepliuojantį Sakerdoną (abu juos vaidina R.Bilinskas) apvelka papuošalais tviskančia liemene. Poetas (A.Sakalauskas) neišvengia juodo surduto, nors vis dėlto jam leidžiama pasirodyti su raudonais batais. Moters (E.Mikulionytė) juodos suknelės pažastyse šmėsčioja raudonų lopų ženklai (kostiumų dailininkas J.Statkevičius). Pasiryžę vaidinti, dar pusnuogiai aktoriai išeina iš tamsos kaip šokėjai, o Moteris su Poetu susipažįsta pantomimiškai – netyčia jiems išsprūdę žodžiai – kvaili ir netikslūs. Minimalistai scenografai (A.Bareikis ir J.Ludavičius) gerai apsišluoja, atsisako visko, kas nereikalinga, ir scenoje nelieka beveik nieko – galima tipenti per ją įvairiausiomis trajektorijomis. Poetas, Koršunovo alter ego, žino kelinta dabar valanda ir koks bus Senės nuosprendis, tačiau vis tiek prieina ir klausia. Kūrėjai, iš absurdiško raudono skudurėlio, iš savęs pačių plynoj vietoj žaidimą kuriantys vaikai, eina ir užsispyrę klausia. “Be ketvirčio dvi, sūneli!” – nušvinta Senė. Juosta aptemsta, nutrūksta ir vėl sukasi. Auto da fe kartojasi nustatytu laiku.

Po spektaklio “Ten būti čia” Koršunovas žurnalistei papasakojo oberiutišką vienos repeticijos istoriją. Naktį, grįždami vieškeliu namo, jie pamatė žiurkę. Ėjo pavargę, bet visi staiga puolė ją gaudyti. Galop užmušė. Po to jai žinojo, kaip daryti spektaklį.

Ir dabar, sutikę Senę, žino.