P8130155  

ŽUVĖDRA

Volkovo festivalio „Karas“ ir taika

Irina Alpatova / Teatral, Literatūra ir menas

2015-02-13

Koršunovo „Žuvėdra“ anaiptol ne literatūrocentrinė, o be galo teatriška, ne didaktiškai rimta, o kupina humoro, sumišusio su visuotine „gyvenimo nuobodybe“. Tiesą sakant, visata tuo metu prisipildo ne tik amžinos, tačiau ir visiškai šiuolaikinės prasmės, kai scenoje veikiančiuose aktoriuose atpažįsti ne tik garsiuosius Čechovo personažus, bet ir gerai tau pažįstamus žmones, o gal ir save patį.

Šis spektaklis tarytum išaugo iš aktorinės laboratorijos (nors, žmonės kalba, taip ir buvo), iš skaitymo, kuris palaipsniui užsipildo individualiu, „savu“ supratimo vyksmo, kuriam išreikšti jau ėmė reikėti „fizinių veiksmų“. Aktorius – pagrindinė šio spektaklio varomoji jėga. Vidujai pripildytas aktorius, linkęs ne tiek į vaizdavimą, kiek į patį tikriausią išgyvenimą to, kas nutiko su jo personažu. Ketvirtosios sienos čia nėra. Žiūrovai – istorijos dalis.

Šis juokingas ir liūdnas Koršunovo spektaklis – apie skirtingo amžiaus ir socialinės padėties nereikalingus žmones, už kurių, kaip galima numanyti, slypi visa eilė „prarastųjų kartų“. Nereikalingi jie dėl pačių įvairiausių priežasčių, dėl paties likimo, kuris kažin kodėl štai taip nusprendė su jais susitvarkyti. „Žuvėdra“ pasakoja ne apie teatrą ir ne apie talentą, ji – kur kas platesnė.

Ir nesiliauji stebėtis, kad, pasirodo, galima sukurti tokį gyvą, šiandienišką, publikos nervų galūnes dirginantį spektaklį be epatažo ir avangardo, be vėžinimo riedučiais ir nardymo į „užburtą ežerą“ (jo čia apskritai nėra), o paprasčiausiai perleidžiant seną pjesę per save, per savo gyvenimo supratimą, tuo pat metu jaučiant, kaip šį „mažą“ gyvenimą suvokia didelis ir vis dar žiaurus pasaulis. Kai Treplevas, paskutinį kartą pažvelgęs iš už uždangos ir nesėkmingai pamėginęs pagauti motinos žvilgsnį, kažkur už kulisų nusišauna, Dornas ištaria vienintelę frazę: „Sprogo eterio buteliukas“. O tai, kad žlugo gyvenimas, yra taip nereikšminga…