IslBG  

MEISTRAS IR MARGARITA

Velniava, be abejo

(Berliner Zeitung / Eva Corino)

2001-11-22

Lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas ir jo ansamblis vieši Berlyne

Šioji inscenizacija yra puiki. Nes lietuvių režisierius disponuoja visiškai savotiška kalba, išmone bei šešiolikagalviu, nepaprastai prisiekusiu ir keistuolišku ansambliu, kurio aktoriai nesitveri virtuoziškumu. Koršunovas su šiais branguoliais išvysto tris valandas trunkančią, šelmišką kosmologiją. Pasaulį tarp dangaus ir žemės, tarp ketvirto dešimtečio Maskvos ir šiandieninio Vilniaus, kuriame ir repetuoja ši teatro trupė.
Istorija prasideda už apvalaus stalo. Draugija perdavinėja vienas kitam manuskripto puslapius, kuriuos tyleniškai diskusijai pamėto nervingas jaunuolis. Kiekvienas atsiplėšia po gabalėlį, kaip ostiją deda ant liežuvio, idant parašytojo dvasią surytų arba vėlgi išspjautų. Visa sukasi apie romaną “Meistras ir Margarita”, kurio cenzūros persekiojamas Michailas Bulgakovas iki pat mirties negalėjo išleisti. Panašiai nutiko ir jo meistrystės protagonistams.
Meistras, parašęs romaną apie Poncijų Pilotą, pašiepiamas, o jam sudeginus kone visus savo manuskripto puslapius, patalpinamas į sovietinę psichiatrijos ligoninę. Jo įnirtingai ieško jo mylimoji Margarita, kuri yra pasiruošusi bet kokiai aukai. Kai ji pirmąkart pasirodo scenoje, stovinti ant stalo ir nupuolanti, jos vyras ją sugauna, neša ir vėlei ant stalo pastato. Gražus meilės ir atsidavimo paveikslas.
Pabaigoje ji patraukia su nelabuoju, kuris su keliais pakalikais savivaliauja pakalikiškoje Maskvoje. Galiausiai Meistras ir Margarita kartu palaidojami, amžinybėje pasidalydami savo mažais namais. Rankraščio liekanas išgelbsti psichiatrinėje ligoninėje jo mokiniu tapęs jaunas lyrikas.

Pragaro siutas

Štai taip Koršunovui pavyksta Bulgakovo ištisai kompleksiškos medžiagos satyrinę gausą bei bedugnę išgelbėti scenai: jam tereikia mažumėlės rekvizitų, kuriuos jis savo fantazijos dėka gali paversti visa kuo, kas įmanoma ir būtina. Kibiras yra ir laidotuvių varpas, stalas – žiestuvas, o skylė jame – įėjimas į pragaro karalystę. Daugelis scenų primena Hieronymus Boscho paveikslus, kuriuos muziejuje turi visai iš arti apžiūrėti, kad nepraleistum nė vieno velniūkščio, nė vienos išdaigos, nė vienos pasiutusios detalės. Taipogi Koršunovo suvokime išdygsta vokiškojo ekspresionizmo didmiesčio vaizdai, akinamai apšviestos kreivos gatvės: barų ir kazino scenos, naktibaldos ir maitvanagiai.
Velnią vaidina ilgais, siaurais pirštais šaltai gestikuliuojantis, negailestingos elegancijos Dainius Kazlauskas. Jis sėdi prie apvalaus stalo priešais nuogą Margaritą. Jiedu nejuda, tyli, tuo metu už jų pasikelia Valpurgijos nakties sąmyšis: aktorių šešėlių teatras , uždangoje virstančiais gyvomis karpinių figūrėlėmis. Vešli moteris sėdi ant taburetės, užsimetus koją ant kojos, rankomis pritraukusi aukštai pakeltą kelį, ištiesta nugara ir atlošta galva, o jos plaukai prabangiai krenta ant pečių.
Šis siluetas yra Margaritos. Ji pakenčia paradą lemūrų, besilankstančių ir jos kelį belaižančių. Patenkinti jie šoka į griovį, kad kitu, groteskišku pavidalu vėl stotųsi į eilę prie grožio. Scena šmirinėja ožys, dvi ponios patenkina jį pjūklu, kurį traukia tarp kojų.
Koršunovas, kiekvieną šviesos pakitimą, kiekvieną kojos truktelėjimą nustatantis sekundės tikslumu, nebijo anarchijos.

Raganos šluotos apveizėjimas

Kai Margarita ir jos tarnaitės pasivertė raganomis, pasaulis pasirodo iš skrydžio su šluota perspektyvos. Pirma dumiama akmeningu pievos keliu, tada pakylama virš žalių medžių viršūnių kraštan, kurs nei pavidalu, nei spalva neatitinka nieko žemiško. Scenoje gi moterys dainuoja ir klykia pjaunamos sarėmių pjūklų. Tai vienintelis inscenizacijos momentas, kur režisuojama pasitelkiant video vaizdus. Dauguma režisierių šios priemonės nenaudoja, nes mano, jog tai gali pakeisti aktoriaus fizines ir dvasines metamorfozes. Koršunovo atveju tatai yra kitaip.

Eva Corino // Berliner Zeitung / 2001-11-22