Vėl vaidina, vadinasi, – vėl nuobodžiauja

Šios „Žuvėdros“ Treplevas (Martynas Nedzinskas) – ne tiek rašytojas, kiek režisierius, arba bent jau aktualus menininkas. Jo performansas – kone paties Koršunovo autoparodija. Laužytas monologo rečitatyvas, mechaniškumas kaip iš kitos planetos ir androgininis klampumas. „Jis gąsdina, o man nebaisu“. Tačiau baisu tampa tada, kai „glamūrinis trash‘as“ išlaisvina ironiškuosius Kostios spektaklio žiūrovus, paversdamas juos veiksmo dalyviais ir pabudindamas jų vidinius demonus. Vietoj popremjerinio banketo – neaiškus Trigorino (Darius Gumauskas), priversto vapėti kažką apie tai, ką regėjo, prieš improvizuotą auditoriją, pasirodymas. Pastarasis nespėja ir susivokti, kaip jis, jokioms įtakoms nepasiduodantis dievaitis juodais akiniais, išspiriamas iš komforto zonos ir tampa amorfiška skudurine lėle.

Skirtingai nei Trigorinas, kuriame visuomeninis neabejingumas ir inteligentiškas svaiginančių devyniasdešimtųjų marginalumas tik numanomas, Arkadina (Nelė Savičenko) – ne melaginga, ne tuščia, ne vaidinanti, jau seniai įsisavinusi ir priėmusi savąjį „nešk savo kryžių ir tikėk“. Ji – neabejotinai išmintingesnė, stipresnė ir „jaunatviškesnė“ už visą „vaikų kartą“, bet šios savo persvaros prieš juos nenaudoja. Priešingai, ji nuoširdžiai siekia juos išjudinti, pabudinti iš infantilizmo snaudulio ir net tikrąja to žodžio prasme išmokyti: jei ne gyvenimo meilės, tai bent gebėjimo gyventi.

„Žuvėdroje“ naujoji karta neatėjo iš niekur. Tėvų, jau gavusių blaivumo skiepą, idealizmas vaikų asmenybėse įgauna pakitusio laiko iškreiptą tuščio nusivylimo formą. Vyresnieji jau nebenori keisti pasaulio ir nebesitiki kitokio likimo. Nėra nė vieno, kuris būtų laimingesnis už Soriną (Darius Meškauskas), bet apie tai, kas neįkūnijama – gerai arba nieko. Vadinasi, bausmė už nesavalaikę užuominą – tyla.

Koršunovo herojai – tai ne universalūs žmonės, o konkretūs tipai, kuriuos nulemia jų gyvenimo ir veiksmo vieta, laikas bei kontekstas. Spektaklyje nėra tiesioginio pranešimo apie Kostios mirtį, tik liūdnas daktaro pastebėjimas, nukreiptas į salę: „Sprogo eterio buteliukas“. Dabar tai skamba kaip metafora: liko dar vienu mažiau, pasidavė paskutinysis.

Tačiau Treplevas ryžtasi mirti ir miršta iš tikrųjų. Mirtis – tai jo poelgis ir jo vienintelis šansas rinktis Arkadinos vyriškumą. Gyventi toliau – tai reikštų tapti Sorinu: gyvu lavonu, žuvėdros iškamša, negarbingos praeities ženklu, nereikalinga siela. „Žmogus, kuris norėjo“ bijo mirti likęs šiame praėjusiame laike lyg su puokšte gėlių ant krūtinės. Sorinas gi guli ant juodos odinės sofos kaip atvirame karste, nepastebėtas (tiek, kad kas nors tikrai gali imti ir neapdairiai gėlių padėti).