9x13-spalvotos  

GEISMAS

Variacijos geismo paraštėse

Indrė Daunytė / Verslo žinios

2002-01-25

Po to, kai 28 metų britų dramaturgė Sarah Kane nusižudė prieš porą metų, kritika apie jos kūrybą jos niekuomet nebesakys to, ką sakė jai gyvai esant. Mirtis visuomet mitologizuoja kūrėją, ypač kai ji dar taip arti ir ypač kai jis taip keikiamas ir liaupsinamas kaip S.Kane. Kad ir kaip vadinama S.Kane savižudybė – jos kūrybos pratęsimu ir įamžinimu ar psichikos sutrikimu, – jai pavyko išsprūsti ir nelikti iki galo įvardinamai. Kaip ir jos pjesių personažams, kurie išsprūsta ne todėl, kad jiems stinga charakterio ar psichologinio jo pagrindimo, o todėl, kad gyvenime taip ir nesuranda, už ko nusitverti.

Naujojo Oskaro Koršunovo teatro spektaklio „Geismas“ režisieriai Povilas Laurinkus ir Oskaras Koršunovas preš premjerą tvirtino, kad sujungę dvi S.Kane pjeses – „Išteisintuosius“ ir „Geismą“ – galvojo ne tik apie dramaturgiją, bet ir apie pačią S.Kane. Bandymas atspėti/priartėti/apčiuopti jos paslaptį suteikė spektakliui atviro eksperimento atspalvį. Pastatymas taip ir liko veikiau bandymu, be ryškesnių ambicijų kažką išsiaiškinti ir perduoti žiūrovui.

Kam vis dėlto priklauso didžioji spektaklio autorystės dalis didelių abejonių nekyla. Matyti pirmojo ranka, atidžiai dirbant su aktoriais, ir antrojo patirtis, styguojant spektaklio ritmą, scenų vidinę ir išorinę dinamiką. „Geismas“ – grynai OKT spektaklis ne tik teisiniu, bet ypač estetiniu požiūriu. Jame šiuolaikinė dramaturgija perskaitoma pasitelkiant jau atrastus principus: „Vasarvidžio nakties sapno“ lentos tampa pagalvėmis, o „Shopping and Fucking“ ar „Parazitų“ montažas čia lygiai taip pat staigiomis ir aštriomis tamsos pauzėmis skaido tekstą ir scenas.

Minimalizmas mūsų scenoje jau tradiciškai tapo siejamas su aktorių/personažų dvasiniu apsinuoginimu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad „Geisme“ aktoriai gali pasislėpti tik kiekvienas už savo pagalvės, virš galvos kabančios lempos šviesos žaismo ir savo pačių sinchroniškų judesių ar skleidžiamų garsų – žiopčiojimo, garsaus kvėpavimo, sukimosi uždarame rate, bandymo sušildyti rankas ir t.t. Visa tai sceną paverčia organišku vaakumu, kurį užpildo uždaro pasaulio tvaikas ir beviltiškos tuštumos atmosfera. Pasaulio, kuriame nebėra vilties, tik noras, kuriame personažai neretai pažymėti tik raidėmis, ir kuriame dažnai (!) tariamas žodis „meilė“ jau nebeskamba. Pagalvės ne tik ženklina „Geismo“ personažų embriono būseną, tai – vienintelis dalykas (ne daiktas), į kurį jie gali įsikibti.

Trumpų skylinėjančio gyvenimo fragmentų, minčių, jausmų, istorijų ar charakterių nuotrupų P.Laurinkus ir O.Koršunovas tarsi ir nesiekia sustyguoti savaip. Sujungus du kūrinius, sąmoningas S.Kane pjesių fragmentiškumas pasitarnauja ne spektaklio dramaturgijai, o suponuoja jo formą – žaibišką montažą, mizanscenas veidu į žiūrovus, tarpusavio antikomunikaciją, autonomišką kiekvieno aktoriaus erdvę. Šiame spektaklyje režisierių prioritetai labiau linksta ne į geismą patiems pažinti ar patirti S.Kane tekstą ir fiziniu (ar kokiu kitu) teatru priversti tai patirti žiūrovus, o sukurti ir išbandyti kiek įmanoma daugiau būdų, kaip galima tą tekstą perskaityti.

Bene kiekvienoje scenoje atrandamas (ir gan išradingai) vis naujas būdas – šnibždant žodžius į pagalvę, sukantis aplink savo ašį, gulint, stovint, rodant tik personažų kojas, kameriniu dviejų aktorių dialogu, kalbant ar išrėkiant jį vienu metu, imituojant lytinį aktą ir t.t. Kadangi paimta nata išlaikoma nuosekliai, žiūrovas įtraukiamas į savotišką azartišką ir pakankamai nenuobodų maratoną. Tačiau abejoju, kad išėjęs po spektaklio jis supras, ar S.Kane buvo eilinė nusivalkiojusi, narkotikų pripumpuota, pikta ir ambicinga britų naujosios dramaturgijos auka, ar vis dėlto poetė.

„Šizofrenikas“ – konstatavo premjeroje už nugaros sėdinti apyjaunė žiūrovė „grupinės masturbacijos“ (kaip jai pasirodė) scenos metu. Kas šizofrenikas – P.Laurinkus? O.Koršunovas? S.Kane? Pasaulis? Ar teatras, kuriame vienu metu Mažojoje scenoje eina skausmingas S.Kane „Geismas“, o Didžiojoje – naftalinu atsiduodantis spektaklis „Solo laikrodžiui su gegute“. Nežinau, ar kaltos skylėtos teatro sienos, mistika ar absurdiškas anachronizmas, tačiau kai kuriose „Geismo“ scenose (lyg tyčia kamerinėse) tyloje iš anos salės pasigirsdavo nostalgiška ir lyriška melodija, apgaubianti jaunųjų aktorių tariamus S.Kane žodžius. Sutinku, meniniu požiūriu tai visiška pornografija, tačiau “Geismo” tekstas suskambo kitaip. Esmė ta, kad naujosios dramaturgijos, kuriai teoretikai jau seniai spėjo priklijuoti „In Your Face“ etiketę, riksmas nepajėgė užgožti užpraėjusio šimtmečio melodijos. Galbūt todėl, kad kaip pirmojoje „Geismo“ scenoje, jis buvo šnibždamas veidu į pagalvę?