malys 006  

MALыš

Vadinasi, lemtis

Rasa Vasinauskaitė / Literatūra ir menas

2002-03-22

Lioniai – Malыšui – nepasisekė, jis neprigijo tame stebuklų – minkštos žemės, gruntinių vandenų ir kviečių laukų – krašte Lietuvoje. Neprigijo ir buvo nukirstas kaip kviečiai, tik ne kirviu, o dalgiu. Silvijos rankomis. Išprievartautos Silvijos. Vadinasi, ne lemtis.

Mariui Ivaškevičiui – pasisekė. Per vieną – premjeros – vakarą jis staiga ėmė ir prigijo toje anaiptol ne idiliškoje, o dabar dar ir gerokai apdžiūvusioje, išsekusioje, beveik nevalgomus vaisius mezgančioje teatro žemėje. Vadinasi, lemtis. Vadinasi, reikėjo patirti dvigubą apmaudą, dvigubą netikėjimą dėl savęs ir pjesių, kad atsigautum ir pats imtum ne tik purenti dirvą, bet ir auginti. Spektaklį, pavadinimu “Malыš”, pagal naujausią, dabar trečią pjesę.

Pjesė šią vasarą buvo pristatyta Naujosios dramos akcijoje kaip skaitymas. Tąkart imponavo labiau tekstas: nelaukta dviejų – rusų ir lietuvių – kalbų dermė, lingvistinė žaismė ir frazeologizmai kūrė gana tvirtą ir tikslią draminę kompoziciją, kurios svarbiausiąjį konfliktą tik ir buvo galima įžvelgti per skirtingų kalbinių darinių supriešinimą. Kalba čia apsprendžia ne tik draminę koliziją, bet ir veikėjus bei jų santykius, o pjesės visuma – ne tiek lyriškai, kiek metaforiškai interpretuojamą dviejų kultūrų, dviejų pasaulių susidūrimo problemą. Konkretus istorinis fonas – 1941-1945 – tik detalė, padedanti užaštrinti labiau apibendrintą konfliktą ir palengvinanti atpažinimą. Tiesa, toks palengvinimas iškart siūlo gana tradicišką suvokimą, įprastą prisimenant panašaus pobūdžio kūrinius. Panašaus, nes Ivaškevičiaus pjesėje veikia tremtinys lietuvis ir jo duktė bei rusė moteris ir jos sūnus.

Pjesės skaitymas, veikėjų traktuotės tąkart iš tikrųjų atrodė labiau tradiciniai su gana vienpusiu, teigiamu arba neigiamu krytingumu: teigiami lietuviai ir iš teigiamų neigiamais virstantys rusai, ypač pagrindinis pjesės veikėjas – “malыšas” Lionia. Ryškus ne tik kalbinis, bet ir emocinis dviejų pusių skyrimas grasinosi užgožti įmanomus veikėjų tarpusavio santykius, jų spalvas, subtilesnį vidinį pjesės veiksmą.

Dabar iš tikrųjų galima pasakyti, kad tai, ką Ivaškevičius, tik pradėjęs repetuoti, paliko pjesės paraštėse kaip interpretacijos paslaptį, išsiskleidė jau vaidinant visą spektaklį. Ir ne tik išsiskleidė – tiesiog tokios sceninės pjesės versijos iš autoriaus, o dabar dar ir režisieriaus buvo galima mažiausiai tikėtis.

Kalbu ne apie autoriams būdingą atidumą tekstui. Skirtingai nuo kitų, leidžiančių savo tekstą keisti ir koreguoti, šįkart Ivaškevičius, regis, nieko pjesėje nepakeitė, nors, anot jo paties, pjesė šiek tiek buvo taisoma repeticijų metu. (Tiesa, jis, kaip autorius, buvo pakantus ir anksčiau, kai pirmą jo pjesę “Kaimynas” Jaunimo teatre statė Cezaris Graužinis.) Kalbu apie autoriaus sugebėjimą iš tikrųjų ‘priimti’ režisieriaus poziciją ir tarsi žvelgiant į savo tekstą iš šalies rasti tokį sceninį sprendimą, kuris, nepažeisdamas teksto, atvertų dar ir scenines, teatrines jo galimybes. O jos, iš pirmo žvilgsnio gana drastiškos, iš tikrųjų būdingos tik jaunam, tačiau jau savo požiūrį tiek į scenines, tiek ir į kitokias vertybes turinčiam menininkui.
Skaitant pjesę komiškoji jos pusė nekrenta į akis. Ir kas gali būti juokingo, jei kalbama apie lietuvį tremtinį, atsidūrusį Sibire, o namuose palikusį vieną penkiolikmetę dukterį. Apie jo kelionę gyvuliniu traukiniu, šaltį, paradą, namų ir šilumos ilgesį, rūpestį dėl dukters, pravardžiavimus, medžio nutrauktą ranką, iki beprotybės klausymąsi radijo. Arba – dukterį Silviją, kuri skęsta ašarose, pati viena kovoja su vokiečiais, laukia žinių iš tėvo, pagaliau – kenčia nuo nepažįstamo ruso įsibrovimo. Arba – rusę Nastią, iš pasigailėjimo priimančią pas save Silvijos tėvą, išleidžiančią į karą sūnų Lionią, laukiančią ir nesulaukiančią iš jo žinių ir pagaliau liekančią visiškai viena. Arba – Lionią, mažą, nemokėjusį nupiešti namo berniuką, svaičiojantį apie jį aplenkusį Tunguso meteoritą, kariavusį, netekusį rankos, atsidūrusį pas Silviją, bandžiusį su ja gyventi, bet taip ir ‘neprigijusį’. Liūdnos keturių žmonių likimų istorijos, būtų dar liūdnesnės, jei perskaitytume jų biografijas: Tėvas išprotėja, Silvija apsivogia, Nastia miršta senelių prieglaudoje, o Lionia… laikomas dingusiu be žinios. Toks yra pjesės “pamatas”, ant kurio dramaturgas stato lingvistinių paradoksų karkasą, scenoje įvelkamą į komišką ekscentriško, bet kartu ir lyriškai nostalgiško audinio rūbą. Jam padeda dailininkė Jūratė Paulėkaitė ir kompozitorius Gintaras Sodeika, aktoriai Arvydas Dapšys (Tėvas) ir Tatjana Lutajeva (Nastia), Algirdas Dainavičius (Lionia) ir Gabrielia Kuodytė (Silvija).

Spektaklyje Lionia – iš pradžių tik besimokydamas, o vėliau jau nebegalėdamas čiuožti pačiūžomis – pradeda ir baigia lemtingai susipynusių gyvenimų teatrą. Būtent teatrą, nes Lionia savo išplėstomis pasauliui akimis ir vaikiška, bet kartu ir vyriška visažinyste, plačia šypsena, judrumu ir liežuvio aštrumu (net sėdėdamas ant tanko viršaus) nė iš tolo nepanašus į grėsmingą užkariautoją; Tėvas (baltais švariais marškiniais ir mažiukais apvaliais akinukais) nė kiek nepanašus į ką tik gyvuliniame vagone keliavusį ar šaltį kenčiantį tremtinį; Nastia nors ir primena kolūkio pirmininkę, vis dėlto panašesnė į išpuoselėtą, vyro dėmesio laukiančią moterį; vienintelė Silvija, būsimoji Lionios lemtis, čia atrodo tarsi be atramos, tikėjimo stiprybės. Visus veikėjus režisierius ir dailininkė įkuria ant nedidukių pakylų su baltų bareljefų sienomis, kuriose matyti namų daiktų įspaudai, retsykiais susodina už baltų stalų, kartą apdengiamų viena didele balta staltiese. Šios dvi pakylos ir yra svarbiausias, lemtingiausias abiejų pusių atskirtumo ženklas, o plyšys tarp jų – tarsi praraja, kurios nė vienas, atsidūręs skirtingose pusėse, jau neperžengs. Taip ir lieka abi poros skyrium, kiekvienam iš veikėjų bandant vienas prie kito prisitaikyti: Tėvas “trinasis” apie Nastią, Lionia, įsibrovęs tarsi tanko vamzdis pro popierinę sieną, jaukinasi Silviją. Ir “gyvena” visi kartu, vienu metu, bet ir skyrium, bendraudami tai mintimis, tai laiškais.

Netiesioginis, metaforizuotas dialogas ir lakoniškas išorinis vaizdingumas, minimalistinė estetika ir talpios detalės reikalauja sąlygiškos ir abstrahuotos vaidybos. Apvalyta nuo buitiškumo, bet ir savotiškai hipertrofuota aktorių vaidyba balansuoja tarp žaismės ir ironijos, kol spektakliui įpusėjus pastarąją pakeičia dramatiškos nuojautos. Tačiau kadangi dar programėlėje išspausdintoje pjesėje autorius perspėja, jog “visų tragiškų to laikotarpio įvykių, kurie šmėsteli pjesėje, ir to, kas atsitinka pjesės personažams, pernelyg nedramatinti”, šis dramiškumas taip ir lieka kaip netikėtas liūdnesnių, graudesnių, šiurkštesnių intonacijų įsiveržimas.

Jų nuojautas galima įspėti atidžiai įsžiūrėjus į tas dvi – lietuviškąją ir rusiškąją – puses, kur pirmojoje, tarsi tas turėsiantis iššauti šautuvas, kabo tikras dalgis. Jis skirtas ne kam kitam, o Lioniai, skirtingai nuo Tėvo, taip ir nesugebėjusiam svetimam krašte “prigyti”.

Visas Ivaškevičiaus spektaklis primena elegišką, nostalgiškų jausmų kupiną novelę. Ir nors pavadinimu akcentuotas pagrindinis veikėjas čia turėtų būti Lionia (dramaturgiškai jo paveikslas pilniausias, o likimas tragiškiausias), svarbūs tampa visi keturi personažai – visa, kas vyksta, vyksta jiems matant, aktyviai ar pasyviai dalyvaujant vienas kito “gyvenime”. Tiesa, vyriški veikėjai čia aktyvesni, jų portretai ryškesni; net spektaklį galima skaidyti į dvi dalis, kur pirmojoje svarbesnis yra Tėvas, o antrojoje Lionia. Pirmojoje, per Dapšio kuriamą ekscentrišką Tėvo paveikslą atveriama labiau komiškoji istorijos pusė, o antrojoje, per dabar pasikeitusį, tapusį brutalesniu, agresyvesniu, pagaliau Silviją išprievartajantį Lionią – dramiškoji. Pastaroji kiek nusileidžia pirmajai: čia mažiau išorinių priemonių ir režisūrinių triukų, iki šiol buvęs dinamiškas veiksmas stringa už statiškesnių ir ilgesnių monologų, tačiau taip labiau susitelkiama į tekstą, kuris ir atveria visą netikėtą, šiurpią pjesės potekstę. Paskutinėmis Nastios, Lionios ir Silvijos replikomis autorius sujungia visas anksčiau išbarstytas prasmių nuotrupas. Prasmių, pasislėpusių už taip laiku ir vietoje vartojamų frazeologizmų, kurios jau dabar, po spektaklio, vis netikėtai įsibrauna ir į kasdienį gyvenimą.

Beje, tikras svajoklis tas Lionia, išsisukęs nuo Tunguso meteorito, nukritusio jam dar negimus. Čia tai lemtis, o štai Silvija – ne.