Miranda 71 photo-D.Matvejevas©  

MIRANDA

Turėti galią

Jaszay Tamas

2011-07-28

Lietuvių teatras – svarbiausia eksporto prekė, Oskaras Koršunovas netiki nei fėjomis, nei pasakomis. Diulos mieste parodyta jo teatro premjera – tamsi, be iliuzijų, bet vis dėlto linksminanti pasaulio vizija. Tik suaugusiems! Jaszay Tamas kritika.

„Kerai išsisklaidė, dingo“ – sako V.Šekspyro Prosperas, Oskaras Koršunovas tuo metu nedaro nieko kito, tik rimtai žiūri į tai, kas parašyta tekste. Žinoma, šitas „rimtas žiūrėjimas“ vyksta jo ypatingu, žaismingu, fantazavimo būdu, prie kurio mes, Vengrijos žiūrovai pastaraisiais metais jau galėjome priprasti. Didžiąja dalimi kaip tik Diulos miesto V.Šekspyro festivalio dėka ir tarpininkavimu jis čia parodė po pasaulį keliaujantį spektaklį „Romeo ir Džiulijetą“, anksčiau suvaidino „Vasarvidžio nakties sapną“, o dabar ambicingas mažo miesto festivalis milžiniškai žengė pirmyn, apsiėmęs būti bendros produkcijos partneriu Koršunovo naujausioje, beveik metus rengtoje premjeroje, „Audros“ motyvais pastatytoje „Mirandoje“.

Koršunovas naujajame spektaklyje toliau mina tą patį taką, į kurį stojo prieš keletą metų. Naujasis jo spektaklis – stebėtina, daugelio laikomas nesuprantamai nukrypusiu nuo ankstesniųjų „didžiųjų“ spektaklių. Stiprių, dėmesį prikaustančios lakios fantazijos spektaklių tąsa vienu metu tartum būtų sustojusi, kad vietoje aukščiau dviejų paminėtųjų, o taip pat čia dar rikiuotinų su konstrukcijomis vaikams laipioti ir smėliadėže, t.y. žaidimų aikštelėje suvaidinto „Oidipo karaliaus“, arba prie vienintelio stalo ir slaptų jo užkaborių sukompanuoto „Meistro ir Margaritos“, prie mūsų prisiartintų asmeniškesnėmis, intymesnėmis temomis. Toks buvo, jo prisipažinimu, autobiografinis, Budapešte su santūriu entuziazmu priimtas „Hamletas“, paskui rudenį Vilniuje parodytas, šykštus priemonėmis „Vienos nakties susitikimas“ (??? Recenzijoje minimas „Éjjeli menedékhely“ išvertus būtų „Naktinė slėptuvė“, tad spėju, jog ten kalbama apie „Vienos nakties susitikimą“), dabar – dviems aktoriams į nevalyvą sovietinį butą sukomponuota „Miranda“.

Vaizdingas, bet iš pirmo žvilgsnio su tokia interpretacija, kurią negalima sekti pagal kiekvieną jos detalę, – kaip nuo Bruko „Vasarvidžio nakties sapno“ nesuskaičiuojamų žymių režisierių atveju – Koršunovo prisipažinimu, spektaklis yra Jano Koto (Jan Kott) Šekspyro perskaitymas. Lenkų literatas atmeta „Audros“ vaidinimo istorijoje per šimtmečius apspręstą kūrinio kaip stebuklinės pasakos interpretaciją, bet – ir tai, suprantama, iš šio esė rašytojo aplinkos bei amžiaus išplaukia – nelabai nuklysta ir į nuo XX amžiaus antrosios pusės ypatingai populiariu tapusį kolonijinį (???) traktavimą. Tiksliau, apie pastarąjį vis dėlto užsimina, nors ne vėliau visų priimtina terminologija: apie valdžią, bejėgiškumą, priklausomybę, vienatvę, vidinę tuštumą kalba. Koršunovui nepriimtini ankstesniųjų režisierių paviršutiniškiausi Prospero traktavimai, nes jo nuomone, čia apie kitką, apie daugiau kalbama: „Tikroji „Audra“ yra bauginanti ir atžari, lyriška ir groteskiška, kaip ir visi didieji Šekspyro kūriniai, aistringas atsiskaitymas su realiu pasauliu“

O kas gi pompastiškiau ir dosniau atsisveikintų su smulkmeniška, tuščia realybe nei pats teatras? Taigi Koršunovas vaidina teatrą teatre, ir Prospero burtų apsiaustą jis išmeta (bet aprengia jį vonios chalatu), žemę su dangumi maišančią audrą atšaukia (nors nuostabiais šviesos ir garso efektais vienareikšmiškai ją cituoja), ir apie negyvenamą salą pamiršta (idealiai tipiškas, meniškai perkrautas sovietinis butukas yra labiau iliuzijas griaunantis ir labiau vienatvei tinkančią vietą sunkiai įsivaizduočiau).

Diena prieš premjerą vykusioje spaudos konferencijoje aktoriai spektaklio laiką vienareikšmiškai nukėlė į brežnevinį laikotarpį (apie kurį 1969 metais gimęs režisierius be abejonės taip pat saugo prisiminimus): tada buvęs atsigręžimas į stalininį modelį irgi nepriklauso Sovietų Sąjungos istorijos gražiausiems puslapiams. Knygomis perkrautas, žavinčiai detaliai suplanuotas, griežtai simetriškai organizuotas butas (scenografija: Dainius Liškevičius) nepaisant menamo permatomumo, jis slepia begalę paslapčių: už atlenkiamų gėrimų baro su veidrodine siena durelių stebėtinu būdu „sulankstoma“ Arielė sklando (epizodiškai nurodanti į paslaptingos dvasios ir jos šeimininko ankstesnę susitikimo vietą), didelio radijo aparato traškesys – murmesys padeda sukurti audrą. Per buto viduryje atsidarančių dvipusių durų miglotą, šiurkštų, aktorių siluetus tik dalinai parodantį matinį stiklą atsiveria visiškai naujas pasaulis: Šekspyro dramos vis nauji veikėjai visuomet pro čia atvyksta į dviejų apgyventą knygų salą.

Iš išorės prie stiklo prilimpantys groteskiški veidai ir iškreiptos kūno dalys leidžia suprasti apie už durų esančios aplinkos neapibrėžtumą. Iš vaidybos prologo paaiškėja, kad problemų dėl alkoholio turintis Prosperas (Povilas Budrys) gyvena kartu su sergančia dukra Miranda (Airida Gintautaitė). Kuo serga mergina, galime tik nujausti: žodžiais nelabai komunikuoja, o neartikuliuotas jos dejones vyras vis dėlto gerai supranta. Prosperas tvirtai laikosi už daugybės knygų, užpildžiusių butą nuo spintų iki grindų, o Miranda yra įsimylėjusi baletą: tarp katatoninės jos būsenos ir iš radijo sklindančios Čaikovskio muzikos, televizoriaus ekrane daugkart pasikartojančių juodai-baltų „Gulbių ežero“ ištraukų ryšys atsiranda jau vien dėl to, kad merginos rankose vartoma balta balerinos statulėlė (dar vienas to laikotarpio simbolis!) iki pat pabaigos yra centrinė figūra. Negalima nuspręsti, ar mergina yra po staiga (dėl jų tremties?) nutrūkusios jos balerinos karjeros, ar neapsakomai trokšta būti jai, suprantama, nepasiekiamoje baleto scenoje.

Kad ir kaip bebūtų, scena, teatras ir dabar yra jos gyvenime, nes su savo tėvu mėgsta ir yra įpratusi (vaidinti) žaisti: dviese leidžiamais, nekintamai vienodais vakarais keistoji pora linksminasi vaidindami V.Šekspyro dramą „Audra“. Virtuvės – kambario bute tariamą teatrą kurti Koršunovui padeda ir užkulisiuose veikiantys fantastiniai triukai: akis – ausis žavinti šviesos ir garso efektų serija, be to, kasdien naudojamų daiktų neperstojančios metamarfozės audrą, vykstančia aplink kūnus ir sielų gelmėse, padaro  nerimą keliančia tikrove.

Teatras taps terapija: jis panaikina į tremties metus, dešimtmečius išaugančias minutes, tokiu paprastu metodu ir tokiu būdu Prosperas išauga į didelį užsimiršimo magą. Jis tuo pačiu ir persikūnijantis aktorius, nes – Koršunovo teatrui įprastu būdu – vienu kitu visuomet po ranka esančiu ne pagal paskirtį panaudotu daiktu, o taip pat lankstaus kūno keisčiausiomis pozomis tas pats aktorius (aktorių vaidinantis aktorius) reiškia švytinčiu gaubliu nešiną Calibaną, įsisukęs į savarankiškam gyvenimui pakylančią kariškio uniformą – nematomą brolį arba minkštais, baleto šokėjams būdingais judesiais judantį, todėl Mirandos susižavėjimą iškart sukeliantį, Ferdinandą. Vaidyba ir Mirandą prikelia naujos kokybės gyvenimui: ji tampa iš spintos nišos į mus kikenanti, stulbinanti Arielė, Prospero pavaldinė ir viršininkė. Abu jie puikūs aktoriai ir pirmiausiai jų bendradarbiavimas palaimina Koršunovo sugalvotą dramos interpretaciją tapti reikšmingu teatriniu išgyvenimu.

Spektaklis, žinoma, turi baigtis jau cituotais „bauginančiais ir atžariais, lyriškais ir groteskiškais“ ženklais. Spektaklio metu Prosperas daugkart kažkam (iš valdžios jį išstūmusiam broliui?) skambino telefonu, bet niekas nėkart neatsiliepė. Finale po monumentalaus mirties šokio, kai tikriausiai tik girto Prospero vaizduotėje pasirodo jo Miranda kaip baltaplunksnė gulbė ir dar trys balerinos bei su Ferdinandu sutapatintinas šokėjas, vyras nejudėdamas guli fotelyje. Bus tamsu, tada pradės ilgai, nervinančia skambėti telefonas. Tačiau jau nėra nieko, kas pakeltų ragelį.

***

Iš vengrų kalbos vertė Algirdas Jakulis