Metamorfozes 24 photo-D.Matvejevas  

NUOSPRENDIS – METAMORFOZĖ

Tėvo pergalė prieš sūnų

Ridas Viskauskas

2012-10-17

Nuskambės gal šventvagiškai, bet jei reikėtų rinktis, kurį spektaklį žiūrėti antrą kartą – ar tiek nelemtų aistrų „Sirenų“ festivalio metu sukėlusį reginį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ (rež. Romeo Castellucci), ar Pauliaus Ignatavičiaus santūrių raiškos priemonių vaidinimą „Nuosprendis – metamorfozė“ (pagal Franzo Kafkos kūrinius, Oskaro Koršunovo teatras) – rinkčiausi pastarąjį. Švariai atlikti reginio triukai aiškūs po pirmos peržiūros, o štai „netobula“ aktorių vaidyba paremtas spektaklis visada žadina smalsumą, kaip ateityje keisis scenų ritmai, vaidybos akcentai, partnerystės epizodai. Tuo triukais nepridengtų aktorių spektaklis spektaklis ir įdomus, kad jis kiekvieną kartą – vis kitoks. O iš techniškai gerai sukalto reginio netikėtumų tikėtis sunku.

Jauną režisierių P. Ignatavičių F. Kafkos kūryba traukia nuo studijų laikų. 2009-aisiais Šiaulių dramos teatre jis sukūrė spektaklį „Kova“, taip pat „sumontuotą“ iš kelių F. Kafkos kūrinių. Laisvas režisierių elgesys su literatūrine medžiaga – jokia naujiena, bet kelia ir pavojų, kad autorius bus „patrauktas“ link savęs (P. Ignatavičiaus studijų kolega Artūras Areima, režisuodamas Oskaro Koršunovo teatre Williamo Shakespeare’o pjesę „Julijus Cezaris“, „patobulino“ autorių „šiuolaikiškumo“ vardan, be saiko prikaišiojęs į veikėjų žodyną rusiškų keiksmų…). Jei „Kovoje“ būta pastangų vizualizuoti sudėtingas veikėjų metafizines jausenas, tai spektaklyje „Nuosprendis – metamorfozė“ pasukta vaizdo askezės keliu. Ir šįkart spektaklis – aiškesnis, be mistikos miglų. Tiesa, specifinė O. Koršunovo studijos erdvė (tai tarsi koks erdvus koridorius, žiūrovai itin arti aktorių) verčia režisierius panašiai organizuoti vaidinimo erdvę: centre – stalas, šonuose – kėdės, videoprojektoriaus vaizdai ant sienos…

Viena didžiausių spektaklio intrigų – vaidmenų paskirstymas. Pagrindinius Gregoro Zamzos ir jo tėvo vaidmenis kuria Paulius ir Eugenijus Ignatavičiai (Gregorą taip pat vaidina ir Josifas Baliukevič, kitokios charakteristikos aktorius; deja, kaip jam sekėsi vaidinti, matyti neteko). Abu vyrai – iš stuomens ir iš liemens. Sūnaus ir tėvo konfliktas scenoje nevienaprasmis: rungiasi veikėjai, nejučiomis konkuruoja artimais šeiminiais ryšiais susaistyti aktoriai. Režisieriui Pauliui teko sykiu vadovauti ir aktoriui Pauliui – sunku turbūt be žvilgsnio iš šalies… Taigi iš pat pradžių aktorius Paulius ryškina Gregorą kaip po motinos mirties atsakomybę už namų gerovę prisiėmusį jauną verslininką, kurio solidi povyza jokių būsimos nelaimės ženklų neišduoda. Bet sesuo Grėtė (akt. Eglė Lekstutytė) jau pirmoje pokalbio su broliu scenoje mėgina jo pasitikėjimo savimi šarvus pramušti ir kamantinėja it psichologė, kodėl šis nerašąs laiško vaikystės draugui, ko iš tiesų bijąs? Gregoras atsikirtinėja, kad nenorįs draugo, kuriam nesusiklostė verslas ir šeiminis gyvenimas, statyti į nepatogią padėtį. Formuojasi ne itin patrauklus Gregoro, kaip savigynon linkusio, uždaroko asmens, įspūdis.

Viena emocinių spektaklio kulminacijų – tėvo ir sūnaus dvikova dėl valdžios namuose, kurią laimi… tėvas, išsižadėjęs sūnaus. Nežinia, ar tikrai toks buvo režisieriaus sumanymas, bet sūnaus ataka, nekaltai prasidėjusi siūlymu tėvui persikraustyti į kitą kambarį, gana vienaspalvė, tiesmuka, nestokojanti keršto ir nuoskaudų motyvacijos. Simpatijos, užuojauta nejučiom krypsta tėvo naudai. Eugenijus Ignatavičius, kuri kultūros visuomenės jaunesnė karta žino pirmiausia kaip rašytoją, itin išraiškingos faktūros, emocionalus, įtaigus. Jo vaidinamo tėvo tiesa, jog esą skriaudžiamas senas žmogus, neįmanoma netikėti.

Tėvo prakeiksmas ir paskatina Gregoro vidinį lūžį. Ne, „vabalo“ P. Ignatavičius nevaidina. Aktorius įsitaiso žiūrovams už nugarų, nuošalėje, nusiima kostiumo švarką. (Kiti veikėjai, jei nedalyvauja scenoje, taip pat sėdasi į pirmą žiūrovų eilę.) Toliau sceną valdo Prokuristė (akt. Indrė Patkauskaitė), kuri apklausia tėvą ir seserį, kodėl Gregoras neatvyko į darbą. (Vaidinama kartais be vadinamos „ketvirtos sienos“, publikai priskiriamas šeimos artimųjų vaidmuo.) Artimieji sutrikę teisina sūnų. Prokuristės santykis su scenon grįžusiu Gregoru nestokoja ir paslėpto geismo (vėliau – net lyrizmo, netikėta…). Sūnaus elgesio pasikeitimas tarsi išprovokuoja tėvo ir sesers jėgų antplūdį, šie priversti spręsti, kaip gyventi naujomis aplinkybėmis.

Antra spektaklio emocinė kulminacija – finalinė scena, kai po sūnaus mirties tėvas skaito jam parašytą laišką. E. Ignatavičius akcentuoja savo personažo emocinę graužatį, graudinasi (ar taip pat jausminasi žiūrovai, kita kalba). Sūnaus netektis tėvui reiškia ir nereikalingumą, beprasmybę (dukra dar anksčiau pareiškia, jog gyvens atskirai). Kaip panašiais atvejais būna, gaila ne mirusių (šie jau išsilaisvinę nuo žemiškų kančių…), o likusių gyventi. „Nuosprendis – metamorfozė“ sukurtas psichologinio teatro principais. Ar tokiu būdu įmanoma atverti duris į  F.Kafkos pasaulį, svarstytina. Premjeros metu tėvo paveikslas (gal kiek idealizuotas?) atrodė ryškesnis, emocionalesnis, o sūnaus drama liko šešėlyje…