09  

OIDIPAS KARALIUS

Šviesa ir smėlis

Lukasz Drewniak / Tygodnik powszechny

2002-09-01

Oskaro Koršunovo teatro repertuaras yra sąmoningos politikos publikos atžvilgiu pavyzdys, ne tik teigiant naują estetiką, bet ir primenant jai apie pasaulio vertybių buvimą.

Sunku tuo patikėti, tačiau trisdešimt ketverių metų lietuvis Oskaras Koršunovas debiutavo prieš 13 metų. Jo atsiradimas Europos scenoje išpranašavo jaunų režisierių judėjimą. Koršunovo debiutas buvo tiek pat svarbus lietuvių žiūrovams, kiek pirmasis Thomo Ostermaier’io darbas Barack’o teatre prie “Deutsches Theater” ar Grzegorz’o Jarzynos – teatre “Rozmaitosci”. Neatsitiktinai lietuvių menininką su šiais režisieriais sieja bičiuliška pažintis. Visos trijulės sąmoningi ieškojimai teatre vyksta panašia kryptimi.
Koršunovui, Jarzynai ir Ostermaieriui teatras tarnauja ne tiek savo vidaus pažinimui, kiek žiūrovo sąmonės formavimui. Jie, eksperimentuodami su įvairiais literatūros žanrais, taip pat jaučiasi ir repertuaro politikos specialistais. Koršunovas kelis pastaruosius metus nuosekliai ir apgalvotai savo kūrybą kreipia dviem lygiavertėmis kryptimis: pirmoji – griežtai lietuviška – naujosios dramaturgijos pristatymas, naujų vietinių žiūrovų sluoksnių paieška. Antroji – tai klasikos pastatymai Europos teatrų festivalių užsakymu. Tai kūrimas spektaklių-manifestų, kuriuos reikia suprasti, dėl ko Koršunovui savo teatre reikia iš tikrųjų grumtis.
Pirmoji kryptis lėmė kiek skubotus, škicinius Saros Kane ir Mariaus von Mayenburgo pastatymus (“Geismas” ir “Parazitai”), kita vaisingai baigėsi Osle oberiutų (“Mes ne pyragai”) ir Jūno Fosse “Žiemos” pastatymais. Tačiau svarbiausiu Koršunovo spektakliu tapo praėjusį rudenį Vilniuje pastatytas “Oidipas karalius”. Tai įrodymas, kad Koršunovas, naudodamasis panašia strategija kaip ir Ostermaieris bei Jarzyna, vis tik neria giliau. Jis žiūri į pasaulio užkulisius, klausinėja apie jo religinį pagrindą.

Išaugimas iš Dievo
Maždaug aštuoniasdešimtųjų metų pabaigoje į marksizmo-leninizmo paskaitas režisūros studentas evangelikas Koršunovas atsinešdavo Bibliją. Iškilus ginčui jis atsiversdavo Knygą ir atsakydavo dėstytojui triuškinančia jos fragmentų citata. Naujausias jo pastatymas yra pilnas panašaus priešinimosi.
Lietuvių “Oidipas karalius” – tai pasakojimas apie išaugimą iš Dievo. Dievas jame suprantamas iš vaiko perspektyvos – kaip tas, prie ko galima prisiglausti, kaip vaikystės bičiulis, kaip artimas žaislas, kuriam galima pasiskųsti, kuris, pasijutus vienišam, visada šalia. Kas gi atsitinka su tokiu Dievu, kai vaikas užauga? Suaugęs žmogus Dievą pameta, Dievas kažkur užsimeta – žaislų skrynioje, palėpėje po lova. Nežinia, kada dingo, kada pasidarė nereikalingas. Tuo tarpu Koršunovas įrodinėja, kad negalima išaugti iš Dievo. Dievas, jo būtinumas, ilgėjimasis jo žmogų paveja, apie save primena tada, kai mažiausiai to tikiesi.
Dainiaus Gavenonio vaidinamas Oidipas įstrigęs kažkur tarp vaikystės ir tapimo suaugusiu, nežino atsakymų į klausimus, kaip gyventi. Pirmojoje scenoje jis – savimi pasitikintis verslininkas, sėkmės žmogus, kuris paklydo kiemelyje, kuriame kažkada vaikystėje buvo žaidęs. Realybės požiūriu tai suaugęs vyras, išgyvenantis nervinį lūžį, mitine prasme – bangos išmestas į gimtos salos krantą Odisėjas, idant atskleistų, kad jis yra Oidipas, nusikaltėlis ir prakeiktasis karalius. Keičiantis scenoms, neišvengiamo savęs pažinimo iškankintas Gavenonio veidas tampa kauke.

Oidipas smėlio dėžėje
Oskaras Koršunovas tekste išgauna iš pirmo žvilgsnio net nenujaučiamą mito branduolį. Savo herojų jis apsupa žaidimų rekvizitu: scenoje pastato smėlio dėžę, sienelę vaikams laipioti, karuselę, keletą sūpuoklių ir svarstyklių. Choras mainosi tai į dvynius peliukus Mikius, tai į multiplikacinių filmų šuniukus. Choro korifėjus – didelis, trijų metrų pliušinis meškiukas su išluptomis akimis, judantis kaip žaisliukas, kurį varo baterija. Kartais – tai nuo senumo pajuodusi smailianosė Pinokio lėlė. Kam jam tos baisybės? Tam, kad aktoriui ir žiūrovams sukurtų situaciją diskomforto, neprisitaikymo, grįžimo į pasaulį, kuris jau išnyko, tėra tik miglotas prisiminimas.
Spektaklis stulbina vizualumu, žavingumu ir žiaurumu, drąsiai sujungiantis tai, kas vulgaru, su tuo, kas šventa. Tų dviprasmybių, dozuojamų tokiomis pat proporcijomis kaip realiame gyvenime, dėka, Koršunovu tikime be išlygų. Mitui neleista nuo mūsų atsitraukti, tai mūsų pasirinkimo, žodžių ir gestų matrica. Vaidinimui įpusėjus, neanksčiau, režisierius atsisako šiuolaikinio kostiumo ir didelio sceninio gaisro pašvaistėje pasitraukiama į antiką. Ant herojų kūnų po katastrofos likę skarmalai primins antikinius drabužius. Taip nėra, kad viskas pasikartotų, kad mūsų likimai atkartotų buvusių amžių gyvenimus: kūrinys apie Oidipą niekada nebuvo pamokymas ar perspėjimas. Koršunovas jame veikiau atskleidžia bausmės mechanizmą už tai, kad praeitis atmetama, neigiama. Jį žavi ne tiek žmogaus likimas, lemtis ir jos neišvengiamumas, kiek religinis dramos mastas. Desperatiškai klausiama, kas gali būti stipresnis už Dievą.

Tikintis agnostikas
Vilniečių spektaklis yra monumentalus, barokinis, pernelyg estetizuotas, pilnas ornamentų, muzikinių ir choreografinių etiudų. Režisuotas su operos spektaklio užmoju, tačiau operinės manieros nepaliestas. Nepaprasto grožio scenos jame kaimyniškai dera su grotesko priemonėmis. Koršunovas neužsiima antikinio reginio atgaminimu, bet ieško tarpinės formos, neprarandančios nė vienos originalo prasmių, praturtinamos naujais šiuolaikiniais pasiekimais, atpažinimu, apšvietimu. Kiekvienas gestas, rekvizitas, vaizdas nubrėžtas iš šviesos ir aktorių kūnų yra tuo pat metu įsišaknijęs tiek meškyje, tiek mūsų kasdienybėje. Režisierius taip stipriai suklijavo tas dvi šaknis, kad neįmanoma jų nuo savęs atplėšti. Todėl žiūrovai atsiduria kažkur ant dviejų pasaulių, dviejų kalbų, dviejų pasaulio matymo kampų ribos. Juk Oidipas gali būti spektaklis tvirtai tikinčio žmogaus, skelbiančio agnostiko bankrotą. Kita vertus, tą pačią akimirką gali sekti prisipažinimas agnostiko, siekiančio visiško ir tvirto tikėjimo. Neveltui scenos pakraštyje paliekamas sėdėti vienišas senis (jo vaidmenį atlieka lietuvių teatro legenda Laimonas Noreika), vienintelis, žinantis, kas yra Oidipas. Jo tylėjimas garsesnis, iškalbingesnis, nei Dievo tylėjimas.

Kritimas į bedugnę
Spektaklyje “Oidipas karalius” režisierius pasirodo tarsi apsišaukėlis kūrėjas-akademikas. Jis nuvalo ir išgrynina tai, kas jame anksčiau buvo maištas, įžūlumas, piemeniškumas. Sveria žodžius, dozuoja paveikslus, ieško estetikos harmonijos, taiko teatro aktorių kartas. Ši strategija aiškiausiai matoma tomis akimirkomis, kai Koršunovas scenoje sėkmingai sustato kelias aktorių mokyklas: lietuvių scenos veteranai Laimonas Noreika, Regimantas Adomaitis, Rimgaudas Karvelis vaidina greta Nekrošiaus ir Vaitkaus teatrų žmonių bei Koršunovo auklėtinių (Remigijus Vilkaitis, Jūratė Onaitytė, Arūnas Sakalauskas, Vesta Grabštaitė, Dainius Gavenonis, jaunieji choristai).
Koršunovas kai kurias scenas tyčia užtęsia lyg gėrėdamasis nuopuolio, naikinimo, nuodėmės grožiu. Ilgai trunka iš skausmo pamišusio Oidipo skrydis rampoje įrengta karusele, po kuria jo pusėje nupuola laidotuvių raudotojos, choro šokėjos, paeiliui krintančios į bedugnę. O kai reikia, pasirenkamas vienareikšmis žmonių vertinimas: tokį matą turi Oidipo dukterų, seserų, Siamo dvynių Antigonės ir Ismenės, keturkojo padaro pasirodymo scena.
Sukrečiančiame spektaklio finale aklas, nuogas Oidipas beviltiškai kapstosi smėlyje. Ieškodamas Dievo herojus ne tik rausia smėlį – metaforiškas vaizdinys turi dvigubą prasmę, nes kiekvienas Oidipo judesys, – tai sklindančios iš žemės gelmių šviesos temdymas užpilant smėliu. Oidipo veidas palaipsniui paskęsta migloje, tamsa pasiglemžia sceną. Nes šviesa ir dievybė Koršunovo pasaulyje – du nesuderinami žodžiai.

*

Koršunovo veiklos amplitudė ir užmojis, jo ryžtas grumtis su pačiais sudėtingiausiais tekstais, metai iš metų patvirtina, kad turime reikalų su vienu žymiausių Europos režisierių, kūrėju, kuris tvirtai žino, ko siekia. Nežinau, ar Ostermaieris su Jarzyna kartais tylomis nepavydi jam to pasitikėjimo savimi. Gal vis dėlto turėtų pavydėti.