9x7spalvotos  

KELTININKAS

Šventė, kuri visada su tavimi

Vaidas Jauniškis / Verslo žinios

2008-06-06

Lietuviškos pjesės gimtuvės, anksčiau būdavusios švente, šiandien virsta rutina. Anuomet laukdavome, tikėdavomės, skatindavome konkursais, šiandien vilčių nebepuoselėjame, o spektaklio finale jos visai mus apleidžia. Beveik kaip gimtadienio iškilmės – pagrindinį naujos pjesės veikėją.

Sigito Parulskio „Keltininkas“, prieš porą metų pristatytas Naujosios dramaturgijos panoramoje Kaune, kėlė įtarimų . Viskas gan taisyklinga ir tarsi intelektualiai sąmojinga, bet svarių žodžių tuštuma nepažadėjo jokios gyvesnės dramos ir paklaidžiojo tarp pakyrėjusių Sigito Parulskio trijų pušų – kūno ir jo mirties, sekso ir dievoieškos.
Galima sakyti, kad dramaturgui pasisekė su režisieriumi: Paulas Eugene´as Budraitis ją pavertė vaizdu Lietuvos rusų dramos teatro scenoje gan sėkmingai, bent jau tiek, kiek ją buvo įmanoma „įvaizdinti“. Ir spektaklis tapo kaip reta vizualus – be stulbinančių efektų, be pritrenkiančio reginio, tačiau nuosaikumu ir net savotišku asketiškumu signalizuojantis apie gerą kūrėjų vizualią kultūrą, kuri padaro kūrinį itin kinematografišką.

Ilgas būsimo gimtadienio stalas, blizginami indai, Henriko (Arūnas Sakalauskas) žmona Aleks (Jolanta Dapkūnaitė), kalbanti kažkur iš numanomos virtuvės, paskui ją nusekantis vyras, paliekantis sceną tuščią, tik kurį laiką girdisi jų balsai iš kulisų – visa tai išradingai ir maksimaliai priartina sceną prie kasdienybės, o joje žiūrovai gali pasijusti nematomais pokylio svečiais. Pačių aktorių vaidyba neteatralizuota, kiek įmanoma natūrali. Štai čia ir prasideda labai pamatuotas, epizodais dozuojamas spektaklio ir jo herojaus kelias iš kasdienos į metafiziką ar savotišką absurdą.
Henrikas, švenčiantis savo vidutinio amžiaus krizės lydimą jubiliejų, eina pas gydytoją, kad ši jam paskelbtų, jog laiko liko – beveik neliko, o tada taksistas Keltininko pravarde-titulu veža jį dantingo (nuo Dantės) gyvenimo pragaro ratais atgal į sceną prie gydytojo kabineto. Anapusybės dozės didėja pamažu, ir čia didžiausi nuopelnai – kostiumų ir šviesų dailininkų.

Jolanta Rimkutė itin tiksliais kostiumais kuria socialinius tipažus: Arūno Sakalausko Henrikui tenka be galo stilingas, gražus kostiumas, tokio nepasigėdytų nė Tomas Cruise‘as „Plačiai užvertų akių“ scenoms, o žmona, regis, nusižiūrėjo ir suknelę, ir plaukų garbanas nuo Nicole Kidman; autoritetinga maloniai griežto balso Gydytoja – Monika Bičiūnaitė – papuošiama įnoringu, skyriaus vedėjai tinkančiu blyškiu 1980-ųjų sezono peruku ir žydromis atviromis basutėmis (moteris laikosi stiliaus, bet jis senstelėjęs tiek, kiek ir jos autoritetas); Vytauto Kaniušonio Taksistas – iš 8-ojo dešimtmečio prancūzų filmų, ir jo retro įdomiai padvelkia nebe šiuo pasauliu. Ypač kai jis ir kiti nauji personažai, prieš pasiekdami avansceną, apšviečiami blyškiai mėlynai ir veidai primena kaukoles. Taip palengva įeinama į barą, čia mūsų laukia ne vien šiandienos stoties rajone sutinkami tipai, bet ir beveik neoniniai jų perukai ar boloninės striukės. Beatričės (na taip, Henrikas-Dantė ja patikės) mėlyni plaukai paverčia ją tipiška blondine iš prigimties, Kunigas, sutaną iškeitęs į striukę, ramiau geria visai ne Kristaus kraują, banditas-maištininkas Karlas nepagrįstai metafiziškai atstovauja likimui.

Pjesė – gryna literatūra

Tačiau vaizdas žodžio vis tiek negelbsti. Nes iš esmės kelionėje su taksistu, kuris yra aiškus Vergilijus-Charonas, ir sustojama: nė vienas personažas nekuria kokio nors naujesnio posūkio. Baras čia atrodo kaip kasdien užeinančių personų priplėkusių plepėjimų apie nieką vieta (kokybiškesnius šios schemos ar klišės atvejus žr. Williamo Saroyano „Geriausias gyvenimo laikas“, Wayne‘o Wango „Dūmą“ ar Wong Kar-way „Mano vaivorų naktis“ ir kt.), nes pjesė yra gryna literatūra. Parulskis ją rašo taip, lyg kalbėtų iš esmės vienas veikėjas – jis pats. Su savo lengvais pajuokavimais, literatūriniais-lingvistiniais žaismais, kavinių lygio filosofija – kad būtų linksma ir šiaip laikas greičiau praeitų. Štai laiką jis ir užmušinėja iš širdies.

Visa veikėjų motyvacija ir akcentai paliekami aktoriams. Vytautas Kaniušonis Keltininką kuria realistiškai paprastai ir pasiekia reikalingą paradoksą: kuo buitiškiau, tuo „anapusiškiau“. Kunigo gyvenimiški persivertimai būtų dramatiškesni, jei Vytautas Paukštė nebūtų jų pakylėjęs iki to filosofiškai negyvo lygmens. Severija Janušauskaitė tiksliai balsu ir judesiais apibūdina geros širdies kvaišą, o ką bando daryti idiotas Policininkas (Tomas Kliukas) ar kriminalinis elementas Karlas (Jonas Verseckas) – neaišku. Tik suvoki, kad pastarasis buvo pasirinktas dėl fizinės išvaizdos, o Policininko monologai apie kolekcionuojamas valdžios atstovų subines geriausiu atveju dramą priartina prie Kazio Sajos praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio dramaturginių groteskų. Aniems laikams – modernizmas ir drąsa, šiems – beskonybė ir beprasmybė. Jas netvarka verčia neaiškių akcentų muzikinis fonas.

Arūnas Sakalauskas ir Jolanta Dapkūnaitė, gražiai sužaidę sutuoktinius realistiškoje pradžioje, vėliau tampa siužeto įkaitais: jų vaidmenys baigėsi, abu tik žaviai pavyzdingai rezonuoja aplinką, kol Sakalauskas atgyja su savo veikėjo (ir dramaturgo) šaukimusi Dievopi ( „Dieve, kad taip tikrai būtum, kaip tavęs nėra!“ – cituoju iš atminties). Bet jis pjesėje pasimeta dėl daugiažodystės, spektaklyje – dėl netvarkos. Ir pasimiršta po trijų finalų apie realybę: ji pasirodo besanti sapnas, o šis yra realybė, kur viskas yra budizmas…
Jautiesi kaip po pjesės gimtadienio: staltiesė švari, lėkštės išblizgintos, bet maisto taip ir nedavė.