9x13-spalvotos  

GEISMAS

Skandalingosios britų dramaturgės Sarah Kane “Geismas” O.K. teatre

D. Š. / Omni Laikas

2002-01-15

1995 metų sausį Sarah Kane iš niekam nežinomos rašytojos tapo garsenybe. Karališkasis Kiemo (“Royal Court”) teatras pastatė jos pjesę “Prakeiktieji” (“Blasted”), kurioje buvo gretinamos Bosnija bei Didžioji Britanija ir kuri buvo visuotinai pasmerkta. “Pasibjaurėtina nešvankybių orgija” ją pavadino “Daily Mail”, o “Tellegraph” niekinamai rašė, jog dramaturgė klaidingai mano, jog iš šiuolaikinės pjesės tegalima reikalauti tik “šlykštulį provokuojančių traukulių”.

Kol spaudoje buvo rutuliojama ši kampanija, formavosi ir kitokios nuomonės. Haroldas Pinteris vienas iš nedaugelio palaikė jaunąją dramaturgę, sakydamas, kad jos kūryba “atsigręžia į tai, kas iš tiesų aktualu, tikra, bjauru ir skausminga”.

1997 metais “Gate” teatras užsakė Sarah Kane parašyti pjesę – taip gimė “Fedros meilė” (“Phaedra’s Love”), kurioje perfrazuojamas graikų mitas apie karalienės Fedros meilę posūniui Ipolitui. Po premjeros “Telegraph” konstatavo: “Čia reikalingas ne teatro kritikas, bet psichiatras”.

Kita jos pjesė “Išteisintieji” (“Cleansed”), buvo sutikta labai panašiai. “Telegraph” pareiškė: “Kane nepajėgia sukurti gilių charakterių ir jais paveikti publikos. Ji mieliau spiria publikai žemiau juostos”. Šioje pjesėje ypač ryškiai buvo piešiama tamsioji žmogaus gyvenimo pusė – nukertamos žmogaus galūnės, moteriai transplantuojamas penis, per akies obuolį leidžiamas heroinas. Tačiau greta šito yra aiškiai jaučiamas, nors ir niūrokas, humoras.

Kane nebuvo tik “daug žadanti”: jos kūryba drąsi, pikta – ir poetiška kaip niekieno kito. Kiekviena pjesė turi savitą struktūrą, nepaisančią jokių dramaturginės formos kanonų. Ji mėgo juokus – ir kuo juodesnius. Dievas buvo dažnas jos juokų personažas, o mėgstamiausia eilutė iš Becketto buvo “Šunsnukis Dievas”. Ji mėgo muziką, todėl jos pjesėse dažnai galima atrasti eilučių iš “Joy Division”, “The Pixies”, Beno Harperio, “Radiohead”, Polly Harvey, “The Tindersticks”, netgi Elvio Presley dainų. Nors jos teatro dievai buvo Beckettas, Pinteris, Bondas, Potteris, ji visuomet rašė iš savo patirties ir iš savo širdies.

“Geismas” (“Crave”), ketvirtasis Sarah Kane kūrinys, yra kitoks nei ankstesnieji. Jis privertė ne vieną kritiką išsižadėti ankstesnėms pjesėms pareikštų kaltinimų. Pagrindinis Sarah Kane puolėjas “Telegraph” teatro apžvalgininkas Charlesas Spenceris netikėtai “Geismą” įvertino kaip “trumpą, paveikią ir gerai parašytą pjesę”. Spektaklis buvo suvaidintas Edinburgo festivalio “Fringe” programoje ir pavadintas “paprasta, gera pjese”, “pagrįsta racionaliai abstrahuota kalba”. Tada daugelis prabilo apie Kane, kaip dramaturgės, brandą ir ji atsidūrė greta geriausių šiuolaikinės britų dramos autorių – Marko Ravenhillo ir Conoro McPhersono, teigiant, kad jų kūryba gyvuos ilgiau nei trumpaamžė mada ir kad kiekvienas jų turi savitą talentą.

“Geismas” – brandžiausia Kane pjesė, joje juntama kamerinių Becketto pjesių tradicija. Keturi žmonės, pavadinti didžiosiomis raidėmis, kalba. Kartais vienas su kitu, kartais, atrodo, tiesiog su niekuo – arba su bet kuo, kas galėtų juos išklausyti. Tenka remtis vaizduote, kad užpildytum šiuos žmones skiriančią tuštumą. Kas sieja tuos du vyrus ir dvi moteris? Kokia bendra jų gyvenimo istorija? Jų pokalbiai jungiami į poetišką meilės, geismo, humoro, liūdesio, vilties ir nevilties fantaziją. Keturi personažai kuria klausimų, reikalavimų, komentarų, skundų, pasiteisinimų, kaltinimų ir monologų – ir vidinių, ir išorinių – pastišą, kuris pulsuoja pykčiu, neviltimi ir skausmu gyventi. “Nekenčiu žodžių, kurie verčia mane būti gyvą”, – sako vienas iš “Geismo” herojų.

“Geismas” vadinamas ramiausiu Sarah Kane kūriniu, jame nėra ankstesniems dramaturgės veikalams būdingo smurto, nors mirtis ir čia traktuojama kaip patikimas prieglobstis nuo emocinio neprisitaikėliškumo.

Trumpas Kane gyvenimas buvo lygiai toks pat prieštaringas, kaip ir jos profesinė karjera. Paauglystėje susidomėjusi krikščionybe, vėliau ji jos nebepraktikavo, tačiau negalėjo pamiršti prievartos ir žiaurumo kupinų Biblijos istorijų. 1997 metų pabaigoje rašytojos psichika sutriko, ji buvo paguldyta į ligoninę, todėl jos savižudybė – daugelį šokiravusi ir pribloškusi, vis dėlto nebuvo tokia netikėta. Kaip ir daugelis skaitančiųjų Bibliją, Kane galbūt ne sykį yra galvojusi apie dažnai Šventajame Rašte kartojamą mintį – “savam krašte pranašu nebūsi”. Jos kūriniai, tiek kartų juodinti ir niekinti Didžiojoje Britanijoje, kur kas daugiau nei “savam krašte” statomi Europoje, ypač Vokietijoje, bei Australijoje.

Spektaklio tekstą iš anglų kalbos vertė Aušra Simanavičiūtė, režisieriai ir scenovaizdžio autoriai – Povilas Laurinkus, Oskaras Koršunovas, kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė. Vaidina Paulius Baltramiejūnas, Rasa Marazaitė, Aistis Mickevičius, Laura Mizerytė, Rūta Papartytė, Modestas Pavydis, Kristina Savickytė, Salvijus Trepulis.