09  

OIDIPAS KARALIUS

Šešiolika spektaklių

Radoslaw Paczocha / Teatr

2003-11-01

[…] Į vaikystės pasaulį grįžta ir Oskaras Koršunovas spektaklyje, paremtame Sofoklio “Karaliumi Oidipu”, tuo pačiu primindamas, kad Oidipo tragedija yra jo nežinojimas, tas pats nežinojimas, kuris leidžia susieti vaikystę su laimės laikotarpiu. Nesusivokiantis Oidipas yra tas, kurį matome spektaklio pradžioje, apvilktas kostiumu ir geros nuotaikos garantija: šiuolaikinio sėkmės žmogaus malonus pasitenkinimas savimi. Tačiau ilgainiui, juo arčiau tragiško atpažinimo, juo mažiau, taip sakant, reprezentatyvus tampa Oidipo rūbas ir jo elgesys. Vaikystės pasaulis šiame spektaklyje funkcionuoja (veikia) ypatingu būdu, nes tai pasaulis, pamatytas akimis žmogaus, žvelgiančio į jį iš laiko perspektyvos, žmogaus, kuris ieškodamas savo tapatumo priverstas perkainoti visą savo gyvenimą. Kasdamasis prie tiesos apie save, Oidipas prasiskverbia iki nevienareikšmių tamsiųjų žmogaus prigimties pusių, iš tos perspektyvos pamatytas vaikystės pasaulis prieš Edipo akis atsiveria kaip pradžia košmaro, kuriuo pavirs jo paties gyvenimas. Tiesą sakant, šitai gerai atspindi scenografija, kažkokiu būdu keistai sujungianti žaidimų aikštelę su kareivinėmis, ryškios smėlyje pamestų vaikiškų žaislų spalvos šiame fone atrodo kaip visam laikui pamesto nekaltumo atminties ženklai. Per kelias pirmąsias scenas matome toje pat smėlio dėžėje gulinčią juodą figūrą su didele Pinokio nosimi. Tai Teiresijas, kurio įkyrus buvimas šioje vietoje primena apie prakeikimą, mestą Labdakidų giminei: kada nors taip smėlyje gulės nepalaidoti Polineiko, Oidipo sūnaus palaikai. Scena užpildyta keistomis aktorių figūromis. Jos aprengtos juodai, o ant galvų užmautos didžiulės vaikiškos galvos. Chorą taip pat sukuria pilkai apsivilkę aktoriai, “papuošti” Peliuko Mikio galvomis. Taigi, spektaklis vaidinamas taip, tarsi jis vyktų pagrindinio herojaus galvoje, todėl tas pasaulis kiek nerealus, nors tuo pačiu ir nepaprastai įtaigus. Atkuriant Oidipo mitą, Koršunovui pavyko rasti tragedijos vidinę erdvę, taigi, pavaizduoti konfliktą, kylantį tarp būtinybės ieškoti tiesos apie save, o tuo pačiu ir troškimo išsaugoti viltį, kuri dažnai pasirodo kaip paprasta svajonė, su kuria anksčiau ar vėliau mums teks atsisveikinti. Koršunovo pašauktas gyventi pasaulis yra siaubingas – jame žmogus visiškai, tiesiog kraupiai vienišas, meilė neša savyje prakeiksmo bruožus, o iš meilės gimę vaikai pasmerkti neišvengiamai, tiesiog nežmoniškai kančiai. Tame pasaulyje nėra vietos vilčiai: “Nei vieno mirtingojo nereikia vadinti laimingu, nes be kančių ir vargų gyvenimas nepraeina”.

Iš lenkų kalbos išvertė Liogina Gudelienė