sene2-07  

SENĖ 2

“Senė 2″ ir “Trys seserys” – du perlai karūnai

Rolandas Rastauskas / „Lietuvos rytas“

1995-05-17

Po nekenksmingų gatvės chuliganų, po operos solistų, kurie dainuoja gulėdami ant nugaros, po skulptūrinių grupių pasteliniuose debesyse ir multimedijos spindesio skurde, galų gale po vokalinio šamanizmo seansų ketvirtąją LIFE dieną scenoje pagaliau pasirodė aktoriai, grąžinantys teatrą į jam prideramą vietą: ten, kur dūžta širdys. Už aktorių atsistojo dar dvi figūros, tiksliau – dvi visa aprėpiančios sąmonės: autorius ir režisierius.
Autoriai šį sykį atstovavo dvilypei Rusijai – carinei (“Trys seserys”) ir stalininei (“Senė-2”), o režisieriai – dvilypei Lietuvai (“kultūros griuvėsių” ir postmoderno). Gegužės 15-oji įeis į mūsų teatro istoriją kaip triumfališka novatorių maršo diena. Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas jau yra sukūrę savitas teatrines kalbas, kurias sotesnių kartų teatrologijos studentai “mėsinės” bakalaurų, magistrų, o vėliau ir doktorantų disertacijose. Mano uždavinys kuklesnis – įvardyti keletą pastaruoju metu nemažai po pasaulio teatrus ir festivalius keliaujančio žmogaus potyrių.

Pradėkime nuo teatrinės klausos. Ją turintys, žiūrėdami abu mūsų režisierių spektaklius, praranda laiko pojūtį: laikrodžių laikas išnyksta sceniniame laike. Itin sutelktose mizanscenose viešpatauja likimas: istorija, žmogaus biografija, pagaliau amžinas paties teatro autotematizmas.

“Senėje-2” Oskaras Koršunovas kartais ima ir sustabdo įprastą sceninį vyksmą tiesiog išjungdamas šviesas (žiūrovas tą akimirką tarsi pastatomas į “savo vietą” – aklojo, “nepašvęstojo”, netgi neverto mįslingo ir niekur, išskyrus teatrą, neegzistuojančio žaidimo taisyklių). Jeigu kur nors ir esama tų taisyklių sąvado, tai jis turėtų vadintis ne “Sapnininkas”, o “Sapno logika”. Taip – tai ta pati griežta ir negailestinga sapno logika, kurios gniaužtuose žmogus praleidžia visą savo gyvenimą, sau to nepripažindamas. Oberiutų tekstai, kurie tebėra režisieriaus O. Koršunovo alfa ir omega, bei oberių gyvenimo būdas (t.y., savojo meninio teksto perkėlimas į gyvenimo praktiką: elgseną, aprangą, kalbėjimo manierą etc.) byloja apie magišką progą iš principo neatskirti gyvenimo ir meno. Totalinė egzistencijos teatralizacija stalinizmo fone – štai “Senės-2” kontekstas! Daniilas Charmsas ir kompanija ieškojo ne ekologinės nišos sielai ar asmeninio išsigelbėjimo vaikiškų žaidimų aikštelėje. Atsisakydami pastebėti tikrovę kaip valstybės ir visuomenės fenomeną, jie faktiškai buvo tikrieji (ir galbūt vieninteliai!) tų laikų Rusijos disidentai. Siurrealistinę jų vaizdų sistemą O.Koršunovas paverčia stulbinančiai švaraus ir paprasto juodai balto cirko ženklais: paklusniais aktorių kūnais ir balsais jis tarsi parašo tą patį tekstą antrąsyk! Literatūra trumpam virsta teatru skaitytojo sąmonėje, paversdama pastarąjį teatro žiūrovu, kurio sąmonėje teatras vėl sugrįžta atgal į knygos puslapį.

Šitas magiškas aktas atliekamas taip preciziškai, kad, iš juoko priraudojęs puslitrį, tu suvoki, jog apverkei patį save. Nesi joks likimo kalvis – tik raidės skruzdėlė nežinomo Dievo tekste. O. Koršunovo aktoriai žiūrovų akyse ašaras paverčia teatrine degtine. Toji “Koršunov Vodka” yra vienas skaniausių Lietuvos teatro alkoholinių gėrimų. Ją gerti sveika. O Remigijaus “Beno” Bilinsko (Senė ir Sakardonas Michailovičius) vaidybą aš nominuočiau geriausiam visų laikų komiškam vaidmeniui lietuvių teatro scenoje. Amen.

(…)