Valdas Gedgaudas / Veidas

Sėkmės, režisieriau

2002-03-21

Mariaus Ivaškevičiaus “Malyšo” premjera OKT

Prozininkas ir dramaturgas M.Ivaškevičius savo pjeses imasi režisuoti jau ne pirmą kartą – prieš porą metų vykusioje Naujosios dramos akcijoje jis pateikė savo veikalo “8-230 – tai aš” eskizą. Gaila, kad eskizas dėl nežinomų priežasčių spektakliu netapo ir pastovios vietos teatro repertuare nesurado.

Oskaro Koršunovo teatras rizikavo suteikdamas galimybę M.Ivaškevičiui statyti naują savo pjesę “Malyš”. Ir šiuosyk rizika pasiteisino, nors į režisuojančius dramaturgus visada žvelgiama gana skeptiškai. Tačiau šiuo atveju M.Ivaškevičių režisūron greičiausiai pastūmėjo ne noras pasipuikuoti naujomis kvalifikacijomis, smalsumas ar naivumas, o pirmosios jo pjesės “Kaimynas”, Jaunimo teatre 2000-aisiais metais pastatytos Cezario Graužinio, nesėkmė. Dramaturgas, matyt, nusprendė, jog prasčiau negu “Kaimyno” atveju būti jau nebegali, ir programiškai apsisprendė savo pjeses scenoje bent jau kol kas realizuoti pats. Beje, M.Ivaškevičius yra išsitaręs, jog režisieriai naujų pjesių neskaito ir juos priversti tai daryti – vargiai įmanoma. Belieka režisuoti pačiam, kad bent jau būtum išgirstas.

“Malyš” – kompaktiška dvidešimties trumpučių paveikslų vienaveiksmė pjesė, kurią malonu “praryti” vienu atsikvėpimu. Veiksmo laikas – prieškaris, antrasis pasaulinis karas ir pokaris; vieta – Lietuva ir Sibiras; tema – “meilė, kepurė, išmatos ir kailiniai” arba karas, tremtis, meilė ir mirtis.

“Malyš” – dvikalbis, (rusų, lietuvių) lyrinis “trileris”, prisodrintas poetinių paradoksų, švelnaus grotesko. Nors M.Ivaškevičiaus “švelnumas” (kaip ir poetizmai) – apgaulingas, dramaturgas moka aiškiai nujaučiamų dalykų nepasakyti iki galo, daro tai sąmoningai, vos vos stabteli, palieka erdvės daugtaškiams ir būtent juose ilgainiui pradeda skleistis tragizmo atošvaitos, formuotis savotiška lokalinė minimartirologija.

M.Ivaškevičius į karo ir tremties baisybes žvelgia su distancija, “negręžia žaizdose skylių”, neplyšoja pilna gerkle, niekam negrūmoja, neteisia ir neteisina, tiesiog puse lūpų su graudžia šypsena mesteli situacijos skeveldrą ir to pakanka, kad viską atpažintum. Dramaturgas neapvagia žiūrovo fantazijos.

Scenografė Jūratė Paulėkaitė projektuoja scenoje sterilų, baltą paminklinį memorialą, sudarytą iš dviejų sekcijų, kuriose apsigyvena dvi spektaklio veikėjų poros : iš Lietuvos į Sibirą ištremtas Arvydo Dapšio Tėvas, gimtinėje likusi jo dukra Silvija (akt. Gabrielė Kuodytė), Sibiro platybėse “šviesaus rytojaus” ir dar kažko besiilginti Tatjanos Liutajevos Nastia ir jos nelaimėlis sūnus Lionia (akt. Algirdas Dainavičius). Memorialo plokštėse įspausti kasdieniai buitiniai rakandai, šalia – du pilkšvi stalai… J.Paulėkaitės sprendimas – “mauzoliejinis”, “Malyšo” sceninėje erdvėje jauti tyliai švilpaujant praeities fantomus.

Beveik visa pjesės konstrukcija paremta netiesioginiu veikėjų bendravimu per atstumą – A.Dapšio Tėvas, kalintis Sibire, kalbasi su G.Kuodytės Silvija Lietuvoje, A.Dainavičiaus Lionia, fronto nublokštas į Lietuvą, bendrauja su Sibire likusia T.Liutajevos Nastia. M.Ivaškevičius šį “telepatinį” spektaklio personažų bendravimo būdą scenoje sprendžia negudragalviaudamas – kaip jau minėjau, veikėjai apsigyvena skirtingose “memorialinėse sekcijose”, kurios viena nuo kitos atskirtos labai nežymiai. Iš esmės, spektaklio veikėjai vienu metu veikia abiejose iš jų – puikiai girdi, supranta ir jaučia vienas kitą. Režisūrinis sprendimas paprastas, bet tikslus ir efektyvus. Be abejo, čia režisieriui puikiai talkina spektaklio scenografė.

Tačiau pagrindinė “Malyšo” stiprybė – aktoriniai darbai. Malonu scenoje matyti retai vaidinančią T.Liutajevą, kuriančią fatališkos, koloritingos tarybinės moters portretą. Po T.Liutajevos Nastios įsivaizduoti kokią nors kitą artistę šiame vaidmenyje – išties sunkoka. Čia ir gimtoji aktorės rusų kalba – kaip tik, ir grandiozinis slaviškas temperamentas, kurio pulsavimą gali justi kad ir nežymiame T.Liutajevos galvos kryptelėjime. Apsisprendęs siūlyti Nastios vaidmenį T.Liutajevai ir suradęs su šia komplikuoto būdo artiste bendrą kalbą – M.Ivaškevičius pataikė į dešimtuką.
Nuo T.Liutajevos Nastios, aktorinio darbo kokybės atžvilgiu, neatsilieka ir A.Dapšio Tėvas, triedžiantis “kurva”, besigviešiantis iš dvejojančios Nastios jau minėtų “kepurės, meilės ir kailinių”, kad pajėgtų išgyventi, išlikti. Tai, be jokios abejonės, A.Dapšio vaidmuo. Žvelgdamas į jo Tėvą “Malyše” kažkodėl prisiminiau prieš gerą dešimtmetį tuometinio Akademinio dramos teatro mažojoje salėje klestėjusį monospektaklį “Tigro istorijos”, kuriame artistas “siautėjo” su tokia pat jėga ir atsidavimu. Ten, kur yra ironijos, humoro ir erdvės pasireikšti (o “Malyše” būtent šito netrūksta) – A.Dapšys stiprus. Aukštasis, “paradinis” dramatizmas artistui paklūsta kiek sunkėliau.

T.Liutajevos Nastios ir A.Dapšio Tėvo duetas aktoriniu savo blizgesiu kiek pritemdo antrąją spektaklio veikėjų porą – G.Kuodytės Silviją ir A.Dainavičiaus Lionią. Jei G.Kuodytė Silvijos personažą kuria be didesnių nuostolių, tai A.Dainavičiaus Lioniai sekasi kiek prasčiau. Pjesėje Lionios personažas labai svarbus ir įdomus : bukokas, žiaurus ir tuo pat metu lyg ir nuoširdus, Tunguskos meteorito sužeistas sovietinis vaikigalis, su charakteringa mąstymo ir kalbėjimo maniera. A.Dainavičiui pritrūksta kažin kokio bruoželio ar judesio, kuris viską sustatytų į savo vietas, jo kuriamas Lionia – problemiškas… Gal koją kyšteli rusų kalba ?..

M.Ivaškevičius šiuo spektakliu aiškiai įrodė, jog “ne šventieji puodus lipdo” – dramaturgai gali (ir moka) režisuoti. Ir neprasčiau už taip vadinamus tikruosius profesionalus. Vienoje iš spektaklio mizanscenų tanko vamzdis pramuša “paminklinį memorialą”. (Vyksta karas). Vėliau tas pats vamzdis praverčia ir meilės scenose. (Kyla falas). M.Ivaškevičius su “Malyšu” sėkmingai “pramušė” dramaturginę savo nekaltybę. Rampos “nuodai ir rūgštys” jo nesunaikino. Sėkmės, režisieriau…