4foto-D.Matvejev©  

MIESTAS

Savaitgalis su teatru

Rasa Vasinauskaitė / 7 Meno dienos

2005-02-25

Jevgenijaus Griškoveco “Miestas”, kurį OKT/Vilniaus miesto teatre režisavo Saulius Mykolaitis, o jam talkino Oskaras Koršunovas, – visų pirma puikus pavyzdys, kaip daugiažodė, beveik be dramaturginės formos pjesė scenoje gali virsti dar ir gerai padarytu draminiu kūriniu. Kaip tik per santykį su dramaturgine medžiaga geriausiai atsiskleidžia režisieriaus požiūris į teatrą ar net į savo profesinius uždavinius, nes vienu atveju panaši pjesė gali suskambėti kaip monologinė ir intymi savo žmogiškos patirties išraiška, o kitu – dar ir išsidėlioti į dinamišką kelių veikėjų pažiūrų sklaidą. Juk čia, kaip ir kitais atvejais, svarbu, į ką statytojas labiausiai kreipia dėmesį – motyvus, temas ar į konfliktą, į psichologinę tiesą ir vaizdinius ar neką mažiau tos tiesos turinčią spektaklio konflikto išraišką. Kaip tik ši yra tas retsykiais sunkiai nusakomas ar realizuojamas sceninis veiksmas, kuris padeda rasti ir tinkamą išorinę spektaklio formą, ir įforminti vaidmenis.

Šiuolaikinių, aktualių pjesių mūsų scenose nemažai. Tačiau tą tikrąjį, iki nago juodymo pažįstamą mūsų dienų herojų galima rasti štai tokiame “Mieste” – su mėlyna autobusų stotele, nuolat remontuojančiais savo butus kaimynais, vasarą zyziančiais uodais ir kažkur ketinančiais išvažiuoti pažįstamais. Kaip tik toks – ketinantis išvažiuoti, besiruošiantis išvažiuoti, tačiau šiuo ketinimu dar ir pradreskiantis užgijusias gyvenimo žaizdas, – ir yra spektaklio herojus, Sauliaus Mykolaičio vaidinamas Sergejus Basinas.

Dienoraščio forma čia yra tik užuomina – statytojai sujungė laiką “po” ir “dabar”, primindami paprastą tiesą – “po” iš tikrųjų niekada nebūna. Tai, kas vyksta dabar, ir yra tikrasis gyvenimo skonis, tikroji išpažintis, kurios skeveldros varsto spektaklio kūną lygiai taip pat, kaip ir stotelės kamputyje besispaudžiantį Basiną. Vaidybiškai supriešintos intymios Basino dienoraščio ir “dabar” scenos – su draugu Maksimu, žmona Tatjana, tėvu Aleksandru – liudija anaiptol ne Basino naudai. Jo ir kasdiene, ir beveik filosofine motyvacija pagrįstas troškimas išvažiuoti įgauna tiek galimų užuojautos ir sutikimo niuansų, kiek salėje yra žiūrovų, tačiau pati į rezignaciją stumianti delsimo nuotaika ar vyriško pasiryžimo fakto sureikšminimas – nemažiau juokingi ir pamokomi. Taip realios, beveik natūralios gyvenimo kolizijos spektaklyje ir konkretizuojamos, ir metaforizuojamos. Atsiranda vietos ir erdvės veikėjų bei situacijos realumui ir teatriškumui, intymumui ir ironijai.

Žinoma, svarbiausi čia yra aktoriai – Saulius Mykolaitis, Jūratė Vilūnaitė, Algirdas Dainavičius, Arvydas Dapšys, Rytis Saladžius. Nors pastarojo vaidmuo ypač mažutis, jo taksi vairuotojas, tarsi deus ex machina, staigiais peilio dūriais viską sudėlioja į savo vietas. Prie vienintelio stotelėje užsilikusio Basino stabteli pravažiuojantis miniatiūrinis autobusas – graudu ir… poetiška. Bet neką menkesnį vaidmenį visoje šioje istorijoje vaidina ir Marijaus Jacovskio scenovaizdis – pati realiausia miesto transporto stotelė, pastatyta ant pačių realiausių šaligatvio plytelių, kurią iš visų pusių įrėmina pati realiausia kalkėmis ir tinku nudrabstyta polietileninė remonto darbų plėvė. Paprastutė gyvenimo pusiaukelėje atsidūrusio žmogaus metafora.