photo_page_1_47503311  

ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

Šaukštinės laidotuvių puokštės

Ulrich Seidler / Berliner Zeitung

2003-06-16

Oskaro Koršunovo „Romeo ir Džuljetos“ inscenizacija

Abu dar pusšlapiai priešgyniautojai iš Veronos patraukliais vardais Romeo ir Džuljeta bei atstumiančiomis pavardėmis Montekis ir Kapuleti taip įsimyli vienas į kitą, jog praranda realybės jausmą. Jų meilės reikalai klostosi nelaimingai, todėl jie išleidžia dvasią gotišku bučiniu. Jų mirtis po meilės nuošliauža kelia pagailą, nors pastarojoje įmaišyta kažkiek pikto išskaičiavimo. Tereikia šią istoriją vos vos pakreipti tariamosios nuosakos linkme ir ji neteks žiauriojo likimo. Tačiau nesėkmė Šekspyro pjesėje nulemia viską, net tragedijos eigą: jai dar neįsibėgėjus, pora jau miršta.
Tokiai mirtingųjų nedaliai priimtiną korektūrą atrado lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas, savo „Romeo ir Džuljetos“ pastatymą atvežęs premjerai į „Hebbel“ teatrą. Anapus išeinantiems Merkucijui, Tebaldui, Benvolijui, Pariui, Romeo ir Džuljetai jis įduoda miltų, kurie išbalins jaunų veroniečių veidus nelyg mirties kaukes. Tačiau pakanka ir mažiausio dvelksmo, beatodairiško pūstelėjimo ir jiems grąžinamas gyvenimas. Kariaujančios šeimos paverčiamos konkuruojančiomis kepyklomis (scenografė Jūratė Paulėkaitė). Tai sustiprina nesutarimų chaoso ir nešvaros faktorių: prožektorių šviesoje kyla miltų debesys, skraido tešlos gabalai, tikšta vanduo, džerškia skardiniai indai. Virtuviniams įrankiams atimama jų paskirtis: peiliai pavirsta kalavijais, padėklai – neštuvais, šaukštai – laidotuvių puokštėmis.

Šalia šio žaismingumo Koršunovas suteikė vakarui protingos tvarkos: abi partijos susimetrintos iki akinių rėmelių apvadų, kuriuos nešioja giminių senjorai. Situacijos surūšiuotos ir aiškiai viena nuo kitos atskirtos muzikos bei šviesų apipavidalinimu. Tokioje konstrukcijoje aktoriškas ansamblis atranda savo laisvę.

Jis riaumoja, aimanuoja, sielvartauja, net indaujos tirta. Patosas sugriaunamas melancholišku humoru, o ne užplikomas visažiniška ironija, kaip įprasta Vokietijoje. Auklė (Eglė Mikulionytė), prieš imdama skųstis širdį draskančia rauda, suranda laiko išlenkti degtinės taurelę ir atsikrenkšti, o susitikusi su tėvu Lorencu, ji netgi liūdną valandą su ašaromis akyse įsimyli ir ragauja dvasiškio meilę. Jaunoji pora (Rasa Samuolytė ir Giedrius Savickas) malasi po barškančią sceną be baimės, bet suglumusi; iš jų plaukų viesulais kyla miltai. Jie žino, kad kuo daugiau kliūčių jų meilei, tuo pagrįstesnis jų nepalankumas, džiūgavimas, kapangulimas. Tai buvo gražus, tiesus, lengvas, gilus W. Sheakspear’o vakaras.