P1080585  

APVALYTIEJI

Sarah Kane be gliuteno

Elisabeth Massana / Nuvol

2016-11-16

Praeitą šeštadienį festivalis „Temporada Alta“ pasipuošė, „El Canal“ teatre sutikdamas premjerą – naujausią lietuvio Oskaro Koršunovo spektaklį „Apvalytieji“, pastatytą pagal britų dramaturgės Sarah Kane pjesę. Prie įėjimo buvo kilęs didžiulis sambrūzdis: televizijos kameros, paskutinius bilietus bandantys gauti žiūrovai ir prie teatro durų įsikūrusio maisto vagonėlio sumuštinių valgytojai, kuriuos padavėja nuolat įspėdinėjo: „šį vakarą rodo sadistinę pjesę, labai žvėrišką“.

Kiti personažai tampa Tinkerio (Darius Meškauskas) bandomaisiais triušiais ir, rutuliojantis veiksmui, išvysim kaip meilės ir smurto ribos pavojingai liečiasi. Daktaras eksperimentuoja su Karlo ir Rodo sugebėjimu mylėti. Kuo karščiau Karlas prisipažįsta Rodui meilėje, tuo labiau Tinkeris jį kankina, pirma nupjaudamas jam liežuvį, paskui rankas, kojas ir genitalijas, kiekvieną sykį sumaitodamas jo meilės perteikimo šaltinį kitam. Veiksmo centre taip pat yra trikampis, kurį sudaro Grahamas, mirštantis pirmoje scenoje, jo sesuo Greis ir ją pamilęs Robinas. Greis pati ateina į kliniką, norėdama patenkinti savo meilę nuo perdozavimo mirusiam broliui ir ši paieška ją priveda prie beveik visiškos transformacijos. Ji myli Grahamą taip, kad nori atsisakyti savo pačios subjektyvumo, taip, kad ji fiziškai juo virsta. Sekant makabrišką bandymą, Greis ir Robinas taip pat patirs Tinkerio pažeminimus, kirčius ir prievartavimus bei priverstinį visos šokoladinių saldainių dėžės rijimą.

Lietuvio pastatymas stebina subtiliu smurto tyrinėjimu. Režisieriui pavyksta puikiai perteikti nerimą, kurį skleidžia Kane žodžiai, pasitelkiant kruopštų garso režisieriaus Igno Juozoko darbą. Koršunovas pasitelkia muziką bei širdies garsą, kurio nėra originaliame tekste ir kuris, nuolat pasikartodamas, atsveria šį jausmą, sukurdamas dygią atmosferą ir tuo pačiu metu poetiškai išsprendžia tas akimirkas, dėl kurių šitiek režisierių prakeikė ir mylėjo Kane už jos nuostabias ir neįmanomas anotacijas.

Lyginant su kitais pjesės pastatymais, Koršunovo scenografija yra asketiška ir universali, todėl jo spektaklis yra poetiškesnis ir tuo pat metu ne toks kraštutinis. Tarytum visos tos akimirkos, kuriomis privaloma apnuoginti kūno gležnumą, būtų praskiestos.

Viena iš labiausiai sukrečiančių scenų – ją Koršunovas tiesiog iškerpa – tai momentas, kai žeme besivelkantį Robiną Tinkeris priverčia suvalgyti visą dėžę šokoladinių saldainių. Kitomis smurto akimirkomis mes suvokiame, kur paslėptas triukas, tačiau šioje scenoje nėra jokios magijos. Robiną vaidinantis aktorius privalo ryti šokoladukus vieną po kito ir, matydami kaip jis springsta, suvokiame, kad mes, kaip ir jis, esam pažeidžiami, kad meilė mus gali privesti prie kraštutinio pažeidžiamumo. Suvokiam mes tai skrandžio skausmo pagalba, skausmo, kurio Koršunovas nusprendė išvengti ir, jei kartais tarp žiūrovų būtų jautrių skrandžių, pasiūlė mums Sarą Kane be gliuteno.