photo_page_1_47503311  

ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

Ryšys – picerija, arba Juodosios meilės mišios

Valdas Gedgaudas / Respublika

2003-11-07

Keturis praėjusios savaitės vakarus Nacionalinio dramos teatro Didžioji salė tiesiog lūžo nuo žiūrovų – Oskaro Koršunovo teatras (OKT) pristatė pirmąją šio sezono premjerą – Viljamo Šekspyro “Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją”, režisuotą Oskaro Koršunovo.

Meilė mirė – tegyvuoja meilė
Iš karto reikia akcentuoti, jog O.Koršunovas radikaliai keičia V.Šekspyro veikalo žanrą, Romeo ir Džuljetos tragediją paversdamas įstabia juodąja komedija su keletu graudžių lyrinių atsišakojimų.
Rasos Samuolytės Džuljetą ir Gyčio Ivanausko Romeo režisierius traktuoja kaip ne šios planetos gyventojus – tai du kūdikiai, dūstantys kruvinuose savo meilės vystykluose, du liliputai, lėlės, Arlekinas ir Kolombina, nykštukų šalies pasiuntiniai, ištremti iš spindulingos pasaulio vaikystės, iš prarastojo rojaus į šiurkštų ir konkretų laiką, į negailestingas šeimų nesantaikos sutemas, ir bandantys mums ašarą išspausti, sugraudinti randuotas širdis. Galbūt dėl to Romeo ir Džuljetos dialogai, jų santykis su aplinka visų pirma sukelia juoką. Kartais labai skaudų “cha, cha, cha”, prasiveržiantį chrestomatinėse V.Šekspyro tragedijos vietose, kur tradiciškai turėtų būti traukiamos iškvėpintos nosinaitės užtvenkti srauniesiems ašarų upeliams.
Ši didmeistriška O.Koršunovo inversija suponuoja stulbinamai netikėtą “Romeo ir Džuljetos” skambesį – režisierius tarytum tvirtina, jog pasauly niekuomet nebuvo meilės, tik pastanga mylėti pasmerkta iš anksto. Tik galimybė pabandyti. “Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija” – tai himnas ir tuo pat metu mišios meilei, paklydusiai tarp būsimo ir būtojo dažninio laiko, stebuklingai išsprūdusiai iš užrakinto dangaus ir bandančiai priversti mus prisiminti kažką nesugrąžinamai pralošta. Galinga interpretacija. Šiuo aspektu dėdė V.Šekspyras XXI amžiaus pradžioje – nepaneigiamai aktualus.

Tik tarp labai gerai ir puikiai
Aktorių vaidybos svyravimo amplitudė šiame spektaklyje balansuoja tik tarp labai gerai ir puikiai. Smulkesnių pastabų ar diskutuotinų momentų dėl vieno ar kito artisto vaidybos galima surasti, tačiau būtina turėti omenyje, jog tai – aukščiausias lygis. Aktorių ansamblis pasigėrėtinai gliaudo V.Šekspyro “Romeo ir Džuljetos” partitūrą. Visų pirma į akis krinta vaidybos džiaugsmas, kurio nesuvaidinsi.
Be abejo, netikėčiausią vaidmenį šiame spektaklyje sukūrė Eglė Mikulionytė, suvaidinusi Džuljetos auklę. Paradoksalu, tačiau antraplanį Auklės personažą “Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džuljetos istorijoje” režisierius stebėtinu būdu paverčia kone pagrindiniu. E.Mikulionytės Auklė iš lėto, tačiau užtikrintai visas spektaklio gijas pamažėle suima į savo rankas. Ji – ryšininkė tarp menamos picerijos virtuvėje besivaržančių ir kariaujančių Montekių ir Kapulečių šeimų, truputį trenkta, bet tuo pat metu gudri, pragmatiška, bet išties atsidavusi savo augintinei, dievobaiminga, tačiau progai pasitaikius išsyk paklūstanti Remigijaus Vilkaičio pranciškono Lorenco glamonėms.
Puikūs Dainiaus Kazlausko Merkucijaus, Dariaus Gumausko Tebaldo, Sauliaus Mykolaičio Benvolijaus, Vaidoto Martinaičio Kapulečio, Dainiaus Gavenonio Pario, Ryčio Saladžiaus tarno Pjetro, R.Vilkaičio pranciškono Lorenco vaidmenys. Prieš kiekvieną iš jų be jokio patoso galima nulenkti galvą, nes didžiąja dalimi jie suvaidina Romeo ir Džuljetos meilės istoriją. Jokiu būdu nesiruošiu sumenkinti R.Samuolytės ir G.Ivanausko sukurtų vaidmenų, tačiau jųdviejų personažus režisierius panaudoja kaip sprogdiklį, kuriam sukibirkščiavus “Romeo ir Džuljetos” istorija detonuoja milžiniška įtaigos bei dinamikos jėga.

Juvelyrinės “prisiminimų faktūros”
Scenografė Jūratė Paulėkaitė spektaklio veiksmą iš XVI amžiaus pabaigos perkelia į praėjusio šimtmečio 6-7-ąjį, o galbūt 3-4-ąjį dešimtmečius. Picerijos prieigose įkurdintose dviejose identiškai simetriškose virtuvėse tarp keptuvių, peilių, samčių, puodų, lėkščių, šaukštų, stalų zuja Montekiai ir Kapulečiai, verda triukšmingas itališkas gyvenimas – baramasi, taikomasi, be perstojo minkoma tešla, rungtyniaujama, kas greičiau, vikriau ir išradingiau iškočios, pavyzdžiui, falą.
“Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos” scenografija prisodrinta laiko patina padengtų sidabruojančių “prisiminimų faktūrų”. Spektaklio scenovaizdis kaip reta konkretus, daiktiškas, tačiau stebėtina, kad tuo pat metu jis ir itin poetiškas, išgrynintas. Tarytum prarasto laiko draustinis, kuriame V.Šekspyro personažai prisikelia su laikotarpio dvasią ir veikėjų tipažus tiksliai atitinkančiais “fotorealistiniais” dailininkės Jolantos Rimkutės sukurtais kostiumais.
Galbūt šiek tiek abejonių sukėlė kompozitoriaus Antano Jasenkos spektakliui sukurta muzika, kurios pagrindą sudaro keletas kontrastingų, nuolat varijuojamų garsinių sandų. Kiekvieną muzikinį segmentą vertinant atskirai lyg ir nėra prie ko prikibti, tačiau kartu paimti, jie nesukuria visumos ir pilnakraujės muzikinės spektaklio dramaturgijos.

Ir amžinoji rampos šviesa juos tegobia
Spektaklio finale R.Vilkaičio pranciškonas Lorencas įsuka milžinišką vario katilą-monstranciją, kurioje viso spektaklio metu kunkuliavo mirties ir gyvybės, meilės ir neapykantos ostija, vienijusi ir skyrusi kariaujančias Montekių ir Kapulečių šeimas. Ant jos įsitempę ir sustingę vibruodami sukasi R.Samuolytės ir G.Ivanausko kūnai, kol staiga įkniumba jon – nutyla muzika, įsivyrauja gili teatrinė tyla, žaidimas baigtas, konsekruota picerija skendi tamsoje, tik vienišas prožektoriaus atspindys iš lėto gesdamas paskutinįsyk apglėbia įsimylėjėlių kūnus. Jie per daug troško šviesos. Tesugrįžta ten, iš kur buvo trumpam atklydę. Tesiilsi ramybėje palaidoti po šaukštų puokštėmis ir užkloti vainikus primenančiais amžinybės kepiniais ant tviskančių padėklų. Ir amžinoji rampos šviesa juos tegobia. Bent jau lietuvių teatre prikelti juos tokiam aukštam skrydžiui, koks pavyko O.Koršunovui, artimiausiu metu bus išties nelengva.