photo_page_1_47503311  

ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

“Romeo ir Džuljeta” – sceninio rojaus gabalėlis

Irene Backalenick / Connecticut Post

2004-06-15

Paskubėkite į Njuheiveną pamatyti nuostabų spektaklį “Romeo ir Džuljeta” pagal Williamą Shakespeare‘ą. Šiandieną jis rodomas paskutinį kartą. Keturias dienas rodyta drama tapo tarptautinio festivalio “Arts&Ideas” pažiba.Nepaisant pjesės didybės, šis Shakespeare‘o tragedijos pastatymas perkelia į naują intensyvumo ir pajutimo lygmenį. Trys valandos pralekia lyg minutės, kurias publika leidžia susižavėjusi. Ir kas galėtų patikėti, kad viso to kaltininkai – ansamblis iš Europos, kuriam angliškoji klasika, greičiausiai, nėra kasdienė duona.Visgi yra būtent taip. Jauna ir energinga trupė iš Lietuvos – Oskaro Koršunovo teatras (pavadintas įkūrėjo vardu) scenoje susprogdina savo “Romeo ir Džiuljetos” versiją.

Pastatyme naudojama didesnioji dalis originalaus teksto (lietuviškame vertime, subtitrai angliški), vis dėlto šis “Romeo ir Džuljetos” variantas yra daugiau vizualus, nei tekstinis. Istorijos perteikimui aktoriai į pagalbą pasitelkia disciplinuotus judesius, tokiu būdu peržengdami dramos ir šokio ribą. Kiekvienas veikėjas labai gyvas, aiškiai apibrėžtas. Nė vieno negalėtume vadinti žvaigžde, visas ansamblis – žvaigždė.

Talentingojo Koršunovo režisūros dėka, pastatymas ir interpretacija įgauna avangardinį formatą. Režisierius pasirenka pasakoti belaikę istoriją šiuolaikinėje Veronoje, dviejose picerijų virtuvėse. Abi kariaujančios šeimos turi po kepyklą. Tarp jų ilgai tvyro konkurencija, kartais atrodanti visai smagiai, tačiau bet kada galinti pratrūkti neapykanta (taip ir atsitinka), juk jie – karštakošiai veroniečiai.

Lanksčią ir lipnią picos tešlą, taip pat gausybę miltų, Koršunovas naudoja metaforiškai. Tešla čia tampa svaidomaisiais ginklais, galvos dangalais arba sekso simboliais – ir tai tik keletas jos pavidalų spektaklyje. Miltai – gyvybės ir mirties substancija. Didžiulis, miltais pripildytas katilas tampa Romeo ir Džuljetos vedybiniu patalu.

Scenoje – dvi didžiulės virtuvinės sienos, prigrūstos viryklėmis, oro ventiliatoriais, puodais, keptuvėmis ir kitais daiktais. Jūratės Paulėkaitės scenografija sukuria tartum Louise Nevelson efektingą skulptūrą su gausybe objektų, kurie sudaro stulbinančią visumą.

“Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija” apsvaigina ir sudrumsčia ramybę. Tai spektaklis, kurio negalima praleisti.