photo_page_1_47503311  

ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

Romeo ir Džuljeta pagal Oskarą Koršunovą

Dalia Baliutavičiūtė / Lietuvos žinios

2003-11-06

Praėjusią savaitę, kai nuo antradienio iki ketvirtadienio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo vaidinami premjeriniai “Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos” spektakliai, žmonės atidėjo darbus ir svarbius susitikimus

Williamo Shakespeare’o kūrinys, šįkart prakalbintas režisieriaus Oskaro Koršunovo, sutraukė į teatrą netgi tuos, kurie nemėgsta “koršunovietiško” teatro. “Romeo ir Džuljeta” išties jaudina. Išties kūną krečia šiurpas, mintys sukasi pašėlusiu greičiu, jauti, kaip kraujas tvinksi gyslose… Ne veltui visas spektaklio pavadinimas – “Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija”. Graudulio, tiesa, čia maža. Bet įstabumo – tikrai daug. Tiek daug, kad juo net negali patikėti. Režisierius sakė, kad tokį ilgą pavadinimą spektakliui pasirinko todėl, kad taip skamba Shakespeare originalas.

Socialinė drama
Ką dar galime naujo išgirsti apie, regis, atmintinai žinomą dviejų jaunų žmonių meilės istoriją? Banalu – ką ir sakysi. Tačiau Oskaras Koršunovas visų klišių, lydinčių šią istoriją, išvengė. Į ją pažvelgė kaip į socialinę dramą: “Šią istoriją norėjau suvokti kaip socialinę dramą, kuri, susiklosčius aplinkybėms, virsta žiauria tragedija. Joje susipynę daug peripetijų. Čia save atpažins Montekiai ir Kapulečiai – istorija nepraradusi aktualumo, nors parašyta 1599 metais. Romeo ir Džuljeta išgyvena ne tik meilės istoriją – jie priversti susimąstyti ir apie kitas vertybes. Po Romeo ir Džuljetos mirties išnyksta ir Verona – todėl šią istoriją dar galima pavadinti ir pamokoma”, – sakė Koršunovas. Šiame spektaklyje, kuris vainikuoja teatro penkerių metų sukaktį, telpa visa teatro patirtis – čia susumuojami režisūros ieškojimai, čia galima atpažinti aliuzijas į kitus teatro spektaklius, atpažįstami subrandinti aktoriniai darbai.

Konkuruojančios kepyklos
Režisierius dramos herojus įkurdino praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje konkuruojančiose kepyklose. Spektaklis prasideda kaip smagi komedija – tęžta tešlos gabalai, ją linksmai, net erotiškai minko picų kepėjai, – baigiasi tragedija laidotuvių puokštėmis, kurias atstoja šaukštų glėbiai.
Pirmiausia, kas krinta į akis – spektaklio simetrija. Scenografija, kurią kūrė Jūratė Paulėkaitė – visiškai simetriška, viena “virtuvės” pusė, kurioje – įvairiausi virtuvės rakandai, beveik identiškai atkartoja kitą pusę. Montekiai ir Kapulečiai šiame spektaklyje – dvi konkuruojančios kepyklos, o abiejų šeimų atstovai – identiški. Neįprasta traktuotė, “geriečių” ir “blogiečių” čia nėra. Yra tik tarp jų tvyranti įtampa, neapykanta, kurių priežasčių niekas nežino – neapykanta dėl neapykantos. Kiekvienas Kapulečių šeimos atstovas spektaklyje turi savo kloną – panašiai atrodantį, panašiai besielgiantį Montekį. Tarp dviejų šeimų tvyranti neapykanta – savęs realizavimo faktas. Vienas – tik kunigaikštis Eskalas, kurį vaidina Arūnas Sakalauskas ir jį keičiantis Audrius Nakas. Priešiškumo vieni kitiems nejaučia tik dvi veikėjų poros – Remigijaus Vilkaičio pranciškonas Lorencas ir Eglės Mikulionytės Auklė bei Romeo (Gytis Ivanauskas, Giedrius Savickas) ir Džuljeta (Rasa Samuolytė, Rasa Marazaitė).

Amžinasis konfliktas
Spektaklyje – labai stiprūs aktorių darbai. Kiekvieno veikėjo portretas čia labai ryškus, retkarčiais – dosniai šaržuotas. Eglės Mikulionytės Auklė – tarsi iš animacinio filmo nužengusi Freken Bok. Dainiaus Gavenonio Paris – “ne vyras, o kiparisas”, pasak auklės. Vienuolio Lorenco manieros irgi atpažįstamos… Spektaklis, nors kupinas ironijos, šaržų, visas skaidrus, gyvas, emocingas – viską sustiprina pirmąkart su Koršunovu dirbančio kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika.
Šį sekmadienį ir antradienį “Romeo ir Džuljetą” išvys Panevėžio žiūrovai, o lapkričio pabaigoje – kauniečiai.