IslBG  

MEISTRAS IR MARGARITA

Rekviem dvidešimtajam amžiui

(OKT Scena / Nr.2 / Leonidas Donskis)

2008-11-21

Michailo Bulgakovo romanas “Meistras ir Margarita” neabejotinai priklauso didžiajai dvidešimtojo amžiaus literatūrai. Nors šis kūrinys yra visų laikų pasaulinės literatūros šedevras, vis dėlto man knieti jį priskirti tai didžiosios dvidešimtojo amžiaus literatūros kategorijai, kuriai priklauso praėjusiojo šimtmečio nemarioji satyrinė ir antiutopinė literatūra — Jevgenijaus Zamiatino, Stanislawo Ignacijaus Witkiewicziaus, Witoldo Gombrowicziaus, George’o Orwello, Aldous Huxley’o, Arthuro Koestlerio kūriniai. Žinoma, šioje vietoje reikėtų paminėti ir absurdo literatūrą, bet pačiam absurdo literatūros terminui priešinosi ne vienas XX amžiaus dramaturgas ir prozininkas (kad ir ką tik paminėtasis Gombrowiczius), todėl sąmoningai nutylėsiu ją. Tai literatūra, kuri galėjo atsirasti tik XX amžiuje — sudužusių žmonijos vilčių ir neišsipildžiusių jos svajonių, organizuotos kolektyvinės neapykantos, ciniško visų vertybių ir idealų atmetimo, pasiklydusio ir save neigiančio proto, bendražmogiškos prigimties paneigimo, brutalios jėgos ir prievartos ir, svarbiausia, visuotinio netikėjimo amžiuje. Visi paminėtieji rašytojai nesitenkino vien konstatuodami šitą vertybių griūtį bei idealų chaosą. Su didžia kūrybine ir polemine aistra jie protestavo prieš naująją barbarybę (arba, kaip pasakytų socialiniai filosofai ir sociologai — prieš modernizmo ir antimodernizmo kraštutinumus bei jų lemtingą susidūrimą komunizmo ir nacizmo priešpriešos atveju). Tai literatūra, kuri galingai paneigė visas technokratinio savęs kvailinimo ir totalitarizmo pagundas. Šitą ji padarė nepalyginamai įspūdingiau ir įtikinamiau nei visa XX amžiaus socialinė ir politinė filosofija, sociologija ir apskritai teorinė mintis. Žmogiškas ryšys, autentiškas žmonių susitikimas, meilė ir pasišventimas yra nepalyginamai svarbesni už visas ideologines chimeras, pasaulio pertvarkymo scenarijus bei ciniškas politines manipuliacijas — ši paprasta ir sykiu gilios pagarbos bei simpatijos paniekintam žmoniškumui kupina idėja persmelkia didžiąją XX amžiaus literatūrą, ją tobulai įkūnija Vinstono Smito ir Džulijos meilės istorija Orwello “1984-uosiuose”, taip pat ir Meistro ir Margaritos meilė įstabiajame Bulgakovo romane. “Meistras ir Margarita” yra vienas tų kūrinių, kurie nepaprastai tiksliai atitinka iškilios, didelę išliekamąją vertę turinčios literatūros kriterijus, itin paprastai išdėstytus dar vieno didžio XX amžiaus rašytojo — Isaaco Bashevio Singerio. Pasak Singerio, rimta ir gera literatūra neišvengiamai susiduria su tikėjimo ir netikėjimo dilema, kuri tampa jos pagrindu. Tikėjimas į Dievą ir Apvaizdą, anot Singerio, yra pati literatūros esmė. Būtent jis byloja mums, jog priežastingumas yra niekas kitas, o tik kaukė ant likimo veido. Žmogus turi laisvo pasirinkimo galią, bet sykiu jis yra vedamas paslaptingos rankos. Literatūra yra meilės ir likimo istorija, nevaldomų žmogiškųjų aistrų ir desperatiškos kovos su jomis aprašymas. Literatūra turi pasakoti apie praeitį, užuot planavusi ateitį. Ji turi aprašyti įvykius, o ne analizuoti idėjas. Jos tema turi būti žmogiškasis individas, o ne masės. Literatūra turi būti menas, o ne koketavimas su mokslu ar juolab žūtbūtinis noras juo tapti. Tai įspūdingas literatūros apibūdinimas, kurį Singeris pateikė savo apsakymų knygos “Įvaizdis ir kiti apsakymai” pratarmėje (Isaac Bashevis Singer, “Image and Other Stories”, New York: Farrar Straus Giroux, 1985). Singeris ne tik puikiai nusakė savo paties kūrybinį credo, bet ir labai tiksliai apibūdino tiesiog talentingai parašytus literatūros kūrinius. Bulgakovo “Meistras ir Margarita” galėtų kone tobulai iliustruoti Singerio išdėstytą paprastą ir gilią tiesą apie gerą literatūrą. Meilė, likimas, mirtis, paslaptis, netikėjimas ir jo pagundos, tikėjimu neparemto ambicingo proto klystkeliai, didžiųjų žmonijos pastangų pažinti ir suprasti pasaulį paniekinimas, blogis kaip paprasčiausias netikėjimas ir kartu jo tąsa manipuliatyviniuose santykiuose su pasauliu bei kitais žmonėmis, jautrumas ir pagarba žmonėms kaip svarbiausioji alternatyva moderniajai barbarybei — tai ir yra tos didžiosios temos, kurias iškelia ir įprasmina “Meistras ir Margarita”. Prisipažinsiu, kad ilgainiui darausi vis skeptiškesnis su teorijomis ir mokslu koketuojančios literatūros atžvilgiu. Aš pats esu teoretikas, todėl grožinė literatūra man yra įdomi ir reikalinga ne kaip filosofinių ar sociologinių teorijų adaptacijų laukas, juolab ne kaip erzacfilosofija, o todėl, kad pranoksta teorinio mąstymo schemas ir vaizduoja žmogaus buvimą pasaulyje taip, kaip gali tik literatūra. Tą patį galėčiau pasakyti apie teatrą. Kaip ir literatūra, teatras yra ypatinga žmogaus buvimo pasaulyje interpretacija, susitelkianti į pirmapradę mito, paslapties, likimo, tikėjimo, meilės, baimės ir kitų aistrų erdvę. Bet geras teatras neturi tapti mechanišku literatūros tęsiniu ar slėptis už talentingai parašyto literatūros kūrinio. Teatras turi savo ypatingą morfologiją, įsišaknijusią pasaulį keičiančio magiško veiksmo, kolektyvinio ritualo, maldos, išpažinties, mistinės patirties, geismo ir galios santykių idiomose. Kai literatūros kūrinio ir teatro spektaklio raiškos formos padeda jiems vienas kitą interpretuoti ar net iš naujo atrasti ir įprasminti, įvyksta meno formų dialogas — o jis visada sukuria stebuklą, kurį mes vadiname didžiuoju menu. Visa tai pasakytina apie Oskaro Koršunovo spektaklį “Meistras ir Margarita”. Koršunovo pasiryžimas imtis literatūros klasikos — ir dar tokio daugiamačio, į teatro kalbą, atrodytų, sunkiai išverčiamo kūrinio kaip Bulgakovo “Meistras ir Margarita” — byloja apie šio teatro meistro brandą. Ateina laikas tavęs vertam iššūkiui, o “Meistras ir Margarita” yra didis iššūkis ne tik moralinei, bet ir estetinei vaizduotei. Koršunovas atsisako paraidžiui interpretuoti Bulgakovo romaną, lygiai kaip nesiruošia jis savo spektaklio laikyti tik improvizacija ar fantazija Bulgakovo “Meistro ir Margaritos” motyvais. Veikiau teatro morfologija suteikia naują gyvybę Meistrui, Margaritai, Volandui, Korovjevui, Katinui, Azazelo, Benamiui, Berliozui, Stravinskiui, Anuškai ir kitiems Bulgakovo romano personažams. Koršunovas ir jo teatro aktoriai suteikia šiems personažams naują — daugiamatę ir nepriklausomą — teatrinę egzistenciją. Tad apie ką gi šis spektaklis? Tai spektaklis apie dievišką ir šėtonišką žmogaus prigimtį, apie nuodėmingą ir sykiu įkvėptą žmogaus vaizduotę, apie būties mazgą, kuriame susipina tikėjimas ir netikėjimas, meilė ir ciniškas jos neigimas. Sykiu tai spektaklis apie žmogaus buvimo pasaulyje paslaptį, kurioje žmogaus pasirinkimo laisvė ir orumas pačiu netikėčiausiu būdu susipina su buvimu juokinga ir apgailėtina marionete šalto, matematiškai tikslaus ir nepermaldaujamo likimo rankose. Koršunovo “Meistrą ir Margaritą” aš surizikuočiau pavadinti blogio anatomija. Vienas šio išties talentingai pastatyto spektaklio interpretacinių atradimų yra blogio patrauklumas. Blogis Koršunovo interpretacijoje meistriškai apvalomas nuo tradicinės ir jau gerokai įkyrėjusios demonologijos — ne tik liaudiškos, bet ir moderniosios, apsišarvavusios psichoanalitinėmis intuicijomis ir įkyriu blogio apibūdinimu psichopatologijos terminais. Blogis Koršunovo nėra traktuojamas kaip amžinas ir statiškas principas, visiškai nepriklausantis nuo realios žmonijos situacijos bei patirties. Jis nebėra traktuojamas viso labo tik kaip raguotas ir baisus velnias bei jo žemiškieji tarnai, rezgantys amžinąjį sąmokslą prieš žmoniją — visada ir visur vienodą, tiek senovės Jeruzalėje, tiek XX amžiaus Maskvoje. Sykiu blogis Koršunovui nėra ir nepakankamas ar pasiklydęs gėris. Pasaulis nėra vien tik nuolatinė gėrio ir blogio kovos arena, o patys gėris ir blogis neturi atsijos ir nepriklausomos egzistencijos. Jau minėjau, kad blogis Koršunovui nėra tai, kas turėtų būti palikta vien psichoanalitikų ir psichiatrų kompetencijai — jis nėra patogiai įkurdinamas žmonijai pavojingų ir vaikystėje traumuotų psichopatų palatoje ar į didžiąją politiką įsiveržusių ir milijonus gyvenimų pražudžiusių maniakų galerijoje. Blogis yra patrauklus, nes jis yra logiškas ir neišvengiamas žmogiškos tuštybės, pavojingų ambicijų, galios užmojų, savipakankamumo iliuzijos ir nejautrumo kitiems tęsinys. Negana to, blogis yra dinamiškas: jis save regeneruoja kaskart, kai tik nuskamba mintis apie religijos fiktyvumą, žmogaus visagalybę ar pažangios dabarties ir dar pažangesnės ateities pranašumą prieš atsilikusią, “barbarišką” praeitį. Blogis meistriškai manipuliuoja žmogaus tuštybe, sykiu apeliuodamas į tarsi nekaltas, o iš tikrųjų į visišką intelektualinį ir moralinį aklumą vedančias žmogaus silpnybes. Atrodytų, Volandas turėtų būti vaizduojamas kaip ganėtinai įprastas ir todėl lengvai atpažįstamas blogio įsikūnijimas, paties blogio principo skleidėjas ir tamsos angelas. O mes scenoje išvystame žaismingą, intelektualų ir rafinuotą ciniką, niekinantį žmogiškąją tuštybę, aroganciją ir kvailumą. Viena vertus, blogis skleidžiasi intelektualinio žaidimo formomis: Volandas puikiai žino visą dramatišką tikėjimo ir netikėjimo istoriją. (Jo ironiškas patvirtinimas, kad jis tam tikra prasme yra istorikas, puikiai nusako pačią šėtono misijos esmę — taip, iš esmės šėtonas juk ir yra pats uoliausias žmogiškųjų klystkelių ir silpnybių metraštininkas, pats tiksliausias ir skrupulingiausias nuodėmių, klaidų ir įvairių individualaus bei kolektyvinio pamišimo formų istorikas tikrąja šių žodžių prasme.) Volandas geriau nei kas nors kitas supranta, kad kosmologinis, ontologinis, etinis ir visi kiti galimi filosofiniai Dievo buvimo įrodymai (lygiai kaip ir visa Dievo buvimo metafizika) anaiptol nėra juokai. Jei žmonija patikėtų dramatiškomis vienišų mąstytojų pastangomis ir suprastų, kad jos moralinis likimas negali būti patikėtas nūdienos ideologiniams ir politiniams eksperimentams (iš pagrindų neigiantiems žmogaus sielos nemirtingumą ir didžiąsias metafizikos bei etikos problemas), Volando gyvenimas nebūtų vien lengvas pasivaikščiojimas Maskvos gatvėmis. Volandas neabejoja savo sėkme dar ir todėl, kad šaunus naujasis pasaulis atmetė ne tik Bažnyčios tėvų teorijas, bet ir Kanto etinę teoriją. Pastaroji (kas jau kas, o Volandas tvirtai šitą žino!) buvo pats tikriausias kelias į teorinį Dievo buvimo ir gėrio pagrindimą. Jei jau pats Volandas Kanto etinę teoriją traktuoja kaip lemtingą žingsnį Dievo buvimo ir gėrio pagrindimo link, belieka įsivaizduoti Volando triumfą tą akimirką, kai ir Kantas šaunaus naujojo pasaulio paskelbiamas viso labo tik dar vienu klystkeliais klaidžiojusiu praeities mąstytoju. (Vaidoto Martinaičio vaidinamas Berliozas yra tikras šaunaus naujojo pasaulio atstovas, tas etinio universalizmo pojūtį visai praradęs ir indoktrinuotas šiuolaikinio pasaulio inteligentas, kurio dėka Volandui garantuojamas greitos ir lengvos pergalės prieš žmogiškąjį aklumą ir tuštybę triumfas.) Čia mes aptinkame ir paties Bulgakovo kūrinio simbolinį kodą: moralinis įstatymas mumyse veda į Dievo būtinybę, moralumo atmetimas sunaikina ir Dievo poreikį bei buvimą. Gal tai ir aliuzija į Dostojevskio idėją: jei Dievo nėra, tai viskas leista (beje, tai vėlgi ne kas kita, o Dostojevskio kiek modifikuota Kanto idėja). Bet blogis nėra vien intelektualinis žaidimas ir Volando filosofo triumfas prieš naivius ir bejėgiškus jo oponentus. Dainiaus Kazlausko įspūdingai vaidinamas Volandas, pasirodo, gali būti ne tik žaismingas ir sarkastiškas, bet ir prislėgtas bei pavargęs. Pernelyg jau jam aiškus būsimųjų aukų ateities scenarijus, pernelyg neįdomios ir lengvai prognozuojamos jam darosi XX amžiaus doktrinieriškos žmogystos ir jų mažos sielos. Jam trūksta tikro iššūkio ir jo paties vertų oponentų. O Meistrui (Rytis Saladžius) ir Margaritai (Aldona Bendoriūtė) jis pajunta tai, ką būtų galima pavadinti užuojautos ir simpatijos užuomazga. Meilė yra laisvės išraiška. Mylinčiais žmonėmis negali manipuliuoti kaip tinkamas, nes jie nėra įkalinti savo tuštybės ir garbės troškimo. Žaidimas nustoja savo žavesio. Susidūręs su tokiais žmonėmis, Volandas pasijunta nejaukiai. Talentinga Kazlausko vaidyba Volandą ne tik demistifikuoja, bet ir leidžia visiškai netikėtai pažvelgti į šėtoną kaip į atsiją, žmonijos nekenčiantį ir ją niekinantį intelektualą, nemalonų, bet daugeliu atžvilgiu teisų ir įžvalgų mizantropą. (Žinoma, iš tamsos išnyranti ir kraujo spalvos apšviesta grėsminga Volando grimasa įsakmiai primena, kad visa tai ne juokai ir kad žūtbūtinė kova už žmonių sielas tęsiasi.) Beje, puiki visa Volando svita: neįmanoma likti abejingam Andriaus Žebrausko ir Arūno Sakalausko meistriškai vaidinamiems Korovjevui ir Katinui. Jie beveik operetiniai ar vodeviliniai tipeliai, šio pasaulio dramoje dalyvaujantys lyg tarp kitko — visas pragaro grėsmingumas ir blogio nuojauta atitenka Volandui. Jo svita — įskaitant ir seno Sicilijos mafijos krikštatėvio maniera kalbantį Azazelo (Saulius Mykolaitis), tarsi nužengusį iš Johno Hustono filmo “Pricių šeimos garbė” — lieka lengva ir žaisminga. “Blogiukai” šiame spektaklyje tokie ryškūs ir patrauklūs, jog kitiems aktoriams tenka tikrai nelengva užduotis išlaikyti “pragaro kompanijos” padiktuotą aukštą vaidybos ir nuotaikos tonaciją. Itin sėkmingai su šiuo iššūkiu susidorojo Eglė Mikulionytė, sukūrusi žavią ir neužmirštamą Anušką. Koršunovo “Meistras ir Margarita” yra pats gražiausias spektaklis, kokį man yra tekę matyti. Režisieriaus vaizduotė tikrai įkvėpta ir kone beribė: paprasčiausia palmė scenoje leidžia žaibiškai persikelti iš senovės Jeruzalės į sovietinę tikrovę, kurią sunku įsivaizduoti be palmių kabinetuose, kultūros namuose ir kitose svarbiose visuomeninėse įstaigose. Meistro ir Margaritos mirties scena yra persmelkta šekspyriško tragizmo (man ji nekelia jokios kitos, o tik Romeo ir Džuljetos mirties asociaciją). Raganų puotos scena mus nukelia į Goya’os Los Caprichos pasaulį, sukurdama visa persmelkiančios, visiškai atpalaiduotos erotinės fantazijos ir ore tvyrančios grėsmės nuojautos įtampą. Koršunovas sukuria turtingą ir tirštą kultūrinių reikšmių bei asociacijų pasaulį, virtuoziškai pasinaudodamas viena kita detale ar teatrine metafora. Pakanka prisiminti pjūklą, kurio metaforiškumas ir polifunkcionalumas spektaklyje tiesiog pakeri: erotinės orgijos metu pjūklas atveria tokias simbolines reikšmes, kaip antai: į mirtį nenumaldomai vedančią aistrą, nesuvaldomą ir pražūtingą geismą, seksualinę agresiją; nekaltybės praradimą, iniciaciją į kultūros griežtai kontroliuojamą ir maskuojamą, bet sykiu ją pačią visiškai valdančią eroso karaliją. Pjūklas — tai destruktyvios aistros ir mirties, o sykiu ir brutalios intervencijos į žmogaus kūną ir sielą metafora. Sunku įsivaizduoti labiau kvapą gniaužiantį moters trapumo ir pažeidžiamumo pavaizdavimą scenoje už šokį virš pjūklo ašmenų. Sykiu pjūklu grojama — tai svajinga ir kraupi mirties melodija, budelio niūniuojama dainelė, greitos nebūties pažadas. Neatsiejama šio spektaklio dalimi tapo muzika, atliekama Petro Geniušo ir Donaldo Račio. Šiuo atveju jos privalumas slypi ne tik puikiose ir spektaklio nuotaikai itin tinkančiose Prokofjevo ar Musorgskio temose, bet ir vidiniame spektaklio muzikalume. Visas spektaklis primena įspūdingą muzikinę improvizaciją (žinoma, ne palaidą ir atsitiktinę, o matematiškai tikslią ir organizuotą improvizaciją) — aktorių plastika prašyte prašo muzikos, į kurią jie reaguoja ir su kuria jie mezga subtilų, niuansuotą dialogą. Muzika čia tampa ne nuotaikos kūrimo priemone ar veiksmo iliustracija, o visaverte spektaklio dalyve. Ypač žavi Geniušo jautrumas ir atidumas aktoriams, jo virtuoziškas reagavimas į aktorius scenoje, jo sugebėjimas atverti muziką dialogui su aktoriais ir sykiu integruoti visą spektaklio medžiagą. Pianistas ne tik įtraukiamas į spektaklį kaip vienas veiksmo dalyvių, bet ir pakylėjamas į spektaklio naratoriaus bei visos jo koncepcijos muzikinio interpretatoriaus lygmenį. Koršunovo Meistrą ir Margaritą aš pavadinčiau ne tik blogio anatomija, bet ir rekviem XX amžiui. Tai atsisveikinimas su amžiumi, melagingai pažadėjusiu žmonijai naujas kolektyvinio išganymo formas, rekviem amžiui, kuris žadėjo moksline ir technine civilizacija emancipuoti žmogų ir atverti kelius į visos žmonijos laimę. Deja, prireikė dviejų pasaulinių karų ir milijonų pražudytų likimų, kad žmonija pradėtų susivokti, jog ryšio su praeitimi nutraukimas, lygiai kaip ir didžiųjų dvasinių žmonijos pastangų nuvertinimas ir paskelbimas praeities klystkeliais, sąlygoja naujas — ir dar baisesnes — barbarybės formas. “Rankraščiai nedega” ir niekas niekur be pėdsako neišnyksta — dar kartą tenka prisiminti šią didžią tiesą, neužmirštant ir to, kad didžiosios intelektualinės ir dvasinės pastangos (tokios kaip didieji religinių pranašų ir asketikų tiesos ieškojimai, filosofų hipotezės ir etinės teorijos, kompozitorių partitūros ir rašytojų knygų rankraščiai, spektakliai ir dailininkų drobės) yra beprotiškai drąsus iššūkis, kurį žmonija meta savo pačios baigtinumui ir ribotumui. Ir kai tik kas nors nusprendžia deginti pavojingus rankraščius arba paskelbia, jog žino atsakymus į visus didžiuosius žmogaus egzistencijos ir dramatiškos istorijos klausimus, tai yra ženklas Volandui, jog jam atėjo laikas pasivaikščioti šaunaus naujojo pasaulio miestų gatvėmis. Žmonija vis dar gyvena iliuzija, kad kas nors gali būti svarbiau už trapų žmogiškąjį ryšį ir vienas kito atradimą. Šios iliuzijos pavojingumą mums dar kartą primena į didžiojo meno pasaulį mus vedantis ir talentu žaižaruojantis Oskaro Koršunovo spektaklis Meistras ir Margarita, sukurtas pagal romaną, kuriam buvo lemta nugalėti ir laiką, ir mirtį.