malys 006  

MALыš

Prigyti – nuo žodžio gyventi

Rasa Vasinauskaitė / Verslo žinios

2002-03-29

Kuo daugiau teatro premjerų Vilniuje, tuo stiprėja įspūdis, jog jos skirtos vien bręstančiam ar intelektualėjančiam jaunimui. Galima net savotiška spektaklių ir teatrų pagal žiūrovų amžių diferenciacija. Taip greičiausiai yra todėl, kad dabar Vilniaus scenose dominuoja jaunųjų režisūra, kuri ir orientuojasi į savo amžiaus ir tokios pat patirties žiūrovus. Universaliausia čia atrodytų Anželika Cholina, savo šokio pastatymais virpinanti ne tik jaunesnių, bet ir vyresnių moterų širdis. O ką daryti vyrams? Arba tiesiog dramos teatro mylėtojoms ir mylėtojams, norintiems vakarą praleisti ir ramiai, ir kultūringai? Eiti į “Europiečius” – vadinasi, kankintis nuo taip sunkiai ir taip gremėzdiškai menininkų sprendžiamų beviltiškos Europos problemų. Eiti į “Barboros Radvilaitės testamentą” – vadinasi, eilinį kartą pasijausti bukapročiu dėl to, kad nesugebi įvertinti naujos scenos kalbos subtilybių. Eiti į neseniai Oskaro Koršunovo teatre įvykusią premjerą – Mariaus Ivaškevičiaus ‘Malyš’? Bet spektaklio reklama, rodyta per televiziją, nei žavi, nei vilioja.

Reklama šįkart atlieka antireklamos vaidmenį. Nereikėtų kreipti į ją dėmesio, nes “Malyšas”, skirtingai nuo kitų, pasirodžiusių beveik tuo pačiu metu premjerų, yra bene vienas lengviausiai pažiūrimų, suprantamų ir net tam tikrus jausmus žadinančių vaidinimų.

Kas toks Marius Ivaškevičius? Jaunas literatas, dramaturgas. Autorius, patyręs, ką reiškia pamatyti scenoje neatpažįstamai pasikeitusią savo pjesę. Todėl dabar – dar ir režisierius. Tiesa, tai ne pirmas Ivaškevičiaus bandymas režisuoti, ir jo pjesės sceną matė jau du kartus, tačiau trečias kartas pasirodė ir lemtingas, ir sėkmingas. Vadinasi, “Malyšą” verta pamatyti ir todėl, kad toks ‘eksperimentas’ – bene pirmas mūsų šiandienio teatro praktikoje.

Kaip įsivaizduotumėte istoriją apie 1941 m. į Sibirą ištremtą inteligentą, kuris, palikęs Lietuvoje dukterį, čia susipažįsta su ruse ir jos sūnumi, o šis, judant kariuomenei, užsuka pas ją į namus ir pasilieka gyventi Lietuvoje? Turbūt labai dramatiškai, su visais pasriūbavimais dėl sunkios tremtinių dalios, jų išgyventų kančių ir patirtų žiaurumų. Ir suklystumėt, nes spektaklis, nukeliantis į 1941-1945 -uosius Sibire ir Lietuvoje, labiau prajuokina nei pravirkdo. Pjesė galbūt ir leistųsi interpretuojama tradiciškai (sceninę ir literatūrinę versiją galima tuoj pat patikrinti, nes pastaroji išspausdinta programėlėje), tačiau akivaizdu, kad autoriui rūpėjo ne istoriniai stereotipai, o galimybė juos sugriauti, ne tik juodoji, liūdnoji, bet ir šviesioji, ir komiškoji šio mūsų istorijos fragmento pusė.

Tekste dvi – rusų ir lietuvių – kultūros gretinamos jungiant ir skiriant abi kalbas, keičiant žodžių reikšmes, randant abiejų skambesio ritmą. Taip atsiranda jau pirmais dialogais intriguojanti kalbinė žaismė, anekdotiškai lakoniška ir paradoksali, retsykiais žemiškai vulgari. Kur čia romantizuosi, jei Sibire visi triedžia, dantys nuo skorbuto byra ir kažin ką atiduotum už tvirtą kaip plienas šūdą, o Lietuvoje vis vaikšto vokiečiai ir prašo rudų kailinių ir kepurės… Kaip tik tie kailiniai ir kepurė ir sujungia dvi erdves bei dvi šeimas – lietuvį, kaimo inteligentą Tėvą ir rusę, kolūkio pirmininkę Nastią, pirmojo dukterį Silviją ir antrosios sūnų Lionią. Kalbančius skirtingomis kalbomis ir suprantančius vienas kitą ne žodžiais, o jausmais.
Tačiau režisierius Ivaškevičius lenkia dramaturgą Ivaškevičių – scenoje kalba ir jos potekstės, tarp eilučių slypintys jausmai materializuojasi iki stilingo, graudžiai linksmo ir lyriškai komiško reginio su asketiška, bet taiklia scenografija (dailininkė Jūratė Paulėkaitė), smagiais muzikiniais intarpais (kompozitorius Gintaras Sodeika), nelauktais teatrališkais triukais ir, žinoma, puikiais Arvydo Dapšio (Tėvas), Algirdo Dainavičiaus (Lionia, “malyšas”), Tatjanos Lutajevos (Nastia) ir Gabrielės Kuodytės (Silvija) vaidmenimis.

Jokios nešvaros, niaurumo, dramatizavimo. Dvi baltutėlės pakylos su dviem bareljefais, kuriuose matyti buities rakandų įspaudai – tarsi dvi vieno dalys, tik viename užsilikęs ne įspaudas, o tikras dalgis; du stalai, jungiantys, bet taip ir nesujungiantys dviejų pasaulių. Už jų sėdės, iš metalinių puodelių gers ir “taikos” cigaretę po 1945-ųjų rūkys Tėvas ir Lionia, netikėtai apsikeitę vietomis ir šeimomis. Apsikeitę lengvai, tarsi šokdami ir pokštaudami, vienas prieš kitą besididžiuodami: pirmas – meilės žygiais ir tikėjimu, jog tremtis ilgai netruks, o kol ji trunka, reikia gyventi, antras – įvažiavęs į Silvijos namus su tanku ir priėmęs pasikeitimą kaip lemtį; Nastia – išleidusi sūnų į karą ir į jo vietą pakvietusi Silvijos Tėvą, Silvija – išlydėjusi Tėvą ir jo vieton priėmusi nepažįstamą Lionią.

Liūdesys ateina netikėtai – per laiškus ir abiejų vyrų bandymą įsigyventi, “prigyti”: vieno – užsisklendus, kito – per prievartą. Todėl kuo toliau, tuo labiau neduoda ramybės tas paliktas dalgio įspaudas ir tikras dalgis lietuviškoje pusėje. Kas jį pastebėjo, nesuklys laukdamas, kada dalgis bus nukabintas ir šioje baltoje, elegiškoje, beveik kinematografinėje savo vaizdingumu novelėje atsiras ne daugtaškis, o paskutinis juodas taškas. Jį padeda Lionios išprievartauta Silvija, taip ir nesužinojusi, kodėl Lionia ir kieno Lionia, o tik tai, jog jis neprigijo.