Prakeiktieji3 photo-D.Matvejevas©  

PRAKEIKTIEJI

Prakeiktas akvariumas

Andrius Jevsejevas, Menų faktūra

2010-12-12

Artūras Areima iššoka iš Lietuvos jaunojo teatro užimtų pozicijų jau vien tuo, kad geba mąstyti vaizdais, jam reikalingas kostiumų dailininkas, scenografas, kūną valdantys aktoriai. Akivaizdžiai išsiskiria ir statoma medžiaga: pradėjęs nuo įdomių ir nemažai žadėjusių pastatymų pagal šiuolaikinius tekstus, vargais negalais įveikęs „nepastatomą” Bernard´ą-Marie Koltésą, jis stačia galva nėrė tiesiai į pasaulinės dramaturgijos klasikos aukso fondą ir vos per vienerius metus žiūrovams pristatė spektaklius pagal Friedricho Schillerio „Klastą ir meilę” („Laimingi” – Kauno dramos teatre), Augusto Strindbergo „Freken Juliją” (Vilniaus mažajame teatre), Henriko Ibseno „Šmėklas” (vėl Kaunas), o visai neseniai, gruodžio 9-10 d., Menų spaustuvėje įvyko Artūro  Areimos ir OKT spektaklio „Prakeiktieji” (pagal Eugene´o O´Neillo trijų dalių tragediją „Gedulas tinka Elektrai”) premjera.

Dar po „Laimingų” premjeros Kauno dramoje parašęs, jog Areimą jau dabar drąsiai galima vadinti režisieriumi, šių žodžių neatsiimu ir pasižiūrėjęs naujausio darbo premjerą. Esu tikras, kad vienas didžiausių kūrėjo privalumų – jo individualumas, originalumas ir savita meninė kalba. Aiški vaidybos erdvės ir žiūrovų salės, teatrinės ir kasdienės realybės perskyra (pirmuosiuose spektakliuose pagal naujuosius, socialiai orientuotus tekstus – savotiškai „brechtiška”, su sceninio vyksmo komentarais ir „zongais”; klasikos pastatymuose – vizualine estetika ir aktorių plastika pabrėžiant teatrinę fikciją), statiškas, nors itin ekspresyvus, neretai erotizmu pulsuojantis, kone šiuolaikinio šokio dėsniais grįstas aktorių veikimas scenoje, kraštutinę emocinę būseną iliustruojantys fiziniai-muzikiniai „nutrūkimai”, dominuojančios taisyklingos klasikinės linijos – tai tik dalis režisieriaus diktuojamų žaidimo taisyklių, iš kurių kaip mat atpažįstame Areimos darbą. Ir vis dėlto, teatrinės kalbos originalumas – sveikintinas, tačiau konkretaus spektaklio pasisekimo jokiu būdu negarantuojantis dalykas…

Neteigiu, kad šis spektaklis režisieriui nepavyko. Priešingai: sakyčiau, „Prakeiktieji” nepavyko man. Areima pastatė tvarkingą, gražų spektaklį, papasakojo efektingą istoriją (kas mūsų jauniesiems teatralams pavyksta vis rečiau) apie vienos šeimos meilės, neapykantos ir keršto tragediją, o keturias valandas visą tai stebėjusiam ir, turiu prisipažinti, nėmaž neišvargusiam recenzentui, ūkiškai tariant, „nusišvilpt”…

Dar gerokai prieš premjerą nerimą kėlė klausimas, kaip pavyks susitvarkyti su gigantiškos apimties O´Neillo pjese. O režisierius inscenizaciją parašė tikrai neblogai tik, deja, nesudėliojo atitinkamų režisūrinių akcentų. T. y., stengdamasis apglėbti visą originalo turinį ir išsaugoti O´Neillą, jis padarė meškos paslaugą pačiam sau.

(Saugodamas Tavo, skaitytojau, nervus ir sveikatą, pasimokysiu iš svetimų klaidų ir painios pjesės fabulos atpasakoti nė nemėginsiu. Panorėjęs, ją angliškai rasi čia. O aš tiesiog pamėginsiu papasakoti, ko man trūko ir ko buvo per daug Artūro Areimos spektaklyje.)

O pritrūko, visų pirmiausiai, konteksto. Kas ta Menonų šeima, kurią užklupo visos šios nelaimės? Kokie jie? O´Neillo tekstuose apie tai ne šiaip sau daug kalbama. O „Prakeiktuosiuose” Menonai – tiesiog eilinė šeima, tiesa, Kotrynos Daujotaitės aprengta griežtomis juodomis uniformomis ir „apgyvendinta” ant keturių pakopų metalinės pakylos. Tai kariškių šeima: tėvas ir sūnus kariauja, dukra nori būti panaši į tėvą, motina miega su jų giminaičiu. Tarsi ir pakaktų informacijos, jei scenoje vis nenuskambėtų žodžiai „kaip Menonas”, „būti/nebūti Menonu”. Skaitydamas O´Neillo trilogiją suvoki, kad ši pjesė atsirado ypač spalvingais laikais. Kaip yra pasakęs Aleksandras Blokas – „Война – это прежде всего весело!”. Taigi, O´Neillo pjesės šešėlyje – ir tarpukaris, Hitlerio nacionalsocialistų populiarumo bumas Europoje, ir Didžioji depresija, lyčių ir rasių lygybės sąjūdis, džiazo amžius JAV. Visas „audringasis” trečiasis dešimtmetis. Ar bereikia dar ką nors pridurti – kultūrinės ir socialinės „dekoracijos” čia daugiau nei aiškios.

Bet mes gyvename kitu laiku ir kitoje vietoje, tad kada ir kur vyksta spektaklio autorių pasakojama istorija? Pirmuosiuose Areimos šiuolaikinės dramaturgijos pastatymuose į šiuos klausimus tarsi atsakydavo pati medžiaga, veikėjų žodžių ir veiksmų logika, o sakykime, „Laiminguose” pagal Schillerį to galbūt ir apskritai nereikėjo – pakako išgrynintos tragedijos tarp meilės ir pareigos. Tačiau „Prakeiktųjų” dramaturgija – daug sudėtingesnė ir taip norėtųsi bent menkiausios užuominos. Areima, kaip ir jo mokytojas R. Tuminas, šiaip jau labai dėmesingas smulkioms detalėms ir būtent iš jų formuoja prasminį spektaklių audinį. Tačiau čia kartu su, regis, eiline smulkmena pražiūrima tai, kas, mano manymu, „Prakeiktiesiems” būtų suteikę daug tvirtesnį pagrindą.

Areima, kaip tikras lietuviškai rusiškos režisūros mokyklos auklėtinis, „Prakeiktuosiuose” situaciją ir veikėjų poelgius motyvuoja iš esmės psichologiškai. Bet psichologinė motyvacija čia – anaiptol nepakankama. Taip, galima veikėjų psichologija pagrįsti faktą, kad sūnus nužudo motinos meilužį (jis, pasirodo, dar ir jo pusbrolis), galima suvokti, kodėl nusižudo motina, o kodėl staiga brolis ir sesuo pajunta nenumaldomą fizinį potraukį vienas kitam? Kodėl, kaip diktuotų žmogiška logika, neįvykdomas teisingumo iš šalies aktas? Kodėl Vini leidžiama tiesiog užsidaryti tame Menonų name? Apskritai, šis namas – ne šiaip sau pastatas. Juk jis – prakeiktas, įgaunantis analogiją su kitose O´Neillo pjesėse eksplikuotu narvo įvaizdžiu.

Be galo sunku rasti santykį su istorija, neapibrėžta nei laike, nei erdvėje – stebime pusnuogę modelinę situaciją. Kodėl teatrinis pasakojimas „sumerkiamas” į savotišką sociokultūrinį akvariumą? Galime stebėti, žavėtis jame plaukiojančiomis žuvelėmis, bet tik tiek. O juk eilinis katalikas-vegetaras žuvies net mėsa nelaiko! Tai kaip spektaklio auditorijai traktuoti „tuščiai” vaidinančius aktorius?

Žinoma, perdedu. Vienas esminių spektaklio privalumų, neleidžiančių visiškai pamesti dėmesio – būtent aktorių darbai. Pradedant tragikomišku Arvydo Dapšio (Ezra Menonas) ir Daivos Stubraitės (Kristina Menon) naktinio pasisėdėjimo prie stalo ir nužudymo scena (atsikračius kiek patetiško lig tol vyravusio laikysenos ir žodžio teatrališkumo, šis dialogas nuskamba be galo tikrai ir skausmingai), baigiant scena, kurioje Orinas (Tadas Gryn) ir Vini (Toma Vaškevičiūtė) nužudo Dainiaus Gavenonio Kapitoną Adamą Brantą (per pertrauką pamaniau, kad niekas nemoka taip „mirti” kaip Gavenonis) ar paskutiniajame, keistu mažoriniu atspalviu pažymėtame veiksme įvykęs paaugliškai baikštaus Peterio (Daumantas Ciunis) susidūrimas Vini, tapusia gašlia nusižudžiusios motinos kopija. Apskritai, režisūriškai ir aktoriniai įdomių scenų čia nemažai, tačiau tarp jų – lygiai tiek pat spektaklio atmosferos, ritmo ir minties duobių.

Vis dėlto laikui bėgant, spektakliui pamažu įgavus aiškesnį ritmą, sulyginus kol kas dar į akį krentančius sceninio-dramaturginio audinio įtrūkimus, radus konkretesnį vaidmenį saksofonininkui Liudui Mockūnui (itin stipri meninė individualybė retsykiais užgožia aktorius) ir jo gyvai atliekamai muzikai, „Prakeiktieji” turėtų dar bent kiek ūgtelėti.

Kad tai anksčiau ar vėliau įvyks – nė neabejoju. Pakanka palyginti pirmąją ir antrąją premjeros dieną matytą įžanginį spektaklio veiksmą – progresas akivaizdus. Nors veikiau ne esminis, o „kosmetinis”. Manau, jog izoliavęs O´Neillo istoriją nuo bet kokių labiau apčiuopiamų sąsajų su šiandienos tikrove ir pateikęs tik nuogą pasakojimo karkasą, režisierius pats nubrėžė spektaklio poveikio ribas. Ir nors neabejoju, kad Areimos spektaklis „Prakeiktieji” ras savo publiką, lygiai taip pat neabejoju, kad tai – ne mano teatras.