Cezaris 25photo D.Matvejevas  

JULIJUS CEZARIS paskutinį kartą!

Peace? Дa!

Julijus Lozoraitis / Menų faktūra

2012-09-18

Prieš pradėdamas samprotauti apie naujausią Artūro Areimos režisūrinį opusą, privalau šį tą paaiškinti. Antraštei sukūriau grafine prasme nieko nereiškiantį ir verbalinėje plotmėje visiems suprantamą sąskambį, nenorėdamas niekam pataikauti ar ką nors nustebinti, šokiruoti, tuolab, anot Jesenino, „pabrukęs kelnes vytis komjaunimą”. Šis beprasmis ir tuo pačiu daugumai žmonių sinchroniškai žadinantis esminius instinktyvius refleksus sąskambis čia yra kertinis kodas, apoteozė, esminis krūvis reginio, kuris žemiau bus reflektuotas. Ir bet kurie bandymai jį atspindėti, apėjus šį sąskambį, nudelbus akis ir jį nutylėjus arba dirbtinai sumenkinus jo krūvį, būtų davatkiškumas, reiškinio esmės įvardinimo vengimas ir elementariausias bailumas. Galų gale jau vien dėl to, kad šitas sąskambis (sąmoningai nevadinu jo „žodžiu”) per pastarąjį savaitgalį tikrai galėjo pelnyti  rekordiškai dažniausiai vartojamo mūsų teatrų scenose žodžio titulą, – reikia deramai jį įvertinti ir iškelti ne tik į šio straipsnio, bet ir į visos mūsų teatrinės kasdienybės, o gal ir visos mūsų visuomeninės sąmonės centrinę antraštę. Tai, tik tai ir niekas kita šįsyk privalo būti mūsų dėmesio centre, samprotavimų taikinyje. Sic!

O dabar – apie reikalą. KAS: OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklis – Williamo Shakespeare’o „Julijus Cezaris”. KUR: OKT būstinėje Ašmenos gatvėje Vilniaus senamiestyje. KADA: penktadienio, rugsėjo 14 d. vakare.

Pradžiai dera paminėti, kad minėtas reginys yra sunkiai įvardijamas kaip spektaklis. Tai greičiau atraktyvi akcija, uždaras korporatyvinis skečas savai publikai, kurio centrinis emocinis (jokiu būdu ne prasminis!) krūvis tenka šio rašinio antraštėje dviem skirtingais rašmenimis transkribuotai verbalinei apraiškai.

Ir Shakespeare’o vardas, ir jo istorinės dramos apie Romos imperijos diktatoriaus Julijaus Cezario nužudymą per Kovo idas čia yra totali fikcija, šiuolaikiškai tariant, „feikas”, nes reginys turi su šiuo šaltiniu daugybę kartų mažiau sąsajų nei Shakespeare’o drama – su Plutarchu ir kitais istoriniais šaltiniais. Juolab kad iš visko matyti, jog tiek pačiam režisieriui Areimai, tiek jo ištikimiems bendražygiams aktoriams, aistringai ir labai įtikinamai įgyvendinusiems jo sumanymą, – ir Shakespeare’as, ir Cezaris jiems yra visiškai poch… ! Svarbiausia – jų visų aistra, kūrybinis azaratas ir socialinis įniršis yra įkūnytas teksto antraštės sąskambyje. (Tai sakau be jokio smerkimo.)

Antai ryški dabartinės rusų žurnalistikos žvaigždė, ištikima lietuvių liberalų draugė ir geranoriška jų per petį tapšnotoja Julija Latynina jau kurį laiką viešai kartoja ir gvildena vieną palyginimą, analizuodama šiuolaikinio Rusijos politinio „elito” elgseną, mąstyseną ir gyvenseną. Julija juos lygina su pavianų bendrijos vidine hierarchija (http://ej.ru/?a=note&id=11027): viskam vadovauja dominuojantis alfa-patinas, kuris nuolat uja ir žemina, fiziškai ir seksualiai, kitus tos pat grupės narius. Tokia jo viešpatavimo esmė. Jo seksualinis pranašumas yra jo diktato pagrindas. Bet pakanka visam ujamam, pi**mam ir kitaip žeminamam žmogbeždžionių plebsui bent akimirką suabejoti alfa-patinio seksualiniu pranašumu, ir to pakanka, kad jis pats tuoj pat būtų taip pat pažemintas ar net nužudytas.

Tas pats vyksta ir Areimos suręstame reginyje. Aktoriai Tomas Rinkūnas, Tomas Kliukas, Tomas Stirna (tikras „tritomis”!), Daumantas Ciunis, Tadas Gryn ir Paulius Ignatavičius yra puikūs. Juos įdomu stebėti, jie protingi ir protaujantys, plastiški, ironiški, ekvilibristiški, muzikalūs, išradingi, žaismingi, puikiai improvizuoja, jaučia žanrą ir partnerį.

Jie vaizduoja (koks geras lietuviškas žodis!) Romos imperijos senatorius Kaską, Brutą, Kasijų, Antonijų, Cezarį ir Oktavijų kaip šiuolaikinius politikų tipus, kurie po išoriniu respaktabilumu ir tvarkingais kostiumėliais nešioja (ir net neketina slėpti) žmogbeždžionių būrio narių elgsenos, santykių ir paklusnumo vienas kitam dėsnius ir ritualus.

Antai režisierius Areima susodino žiūrovus ir išdėliojo atlikėjus lygiai taip pat, kaip per prieš du metus čia vykusią „Dugno” premjerą. Bet šįsyk jis avarine juostele atskyrė personažų būrį nuo publikos. Už tos juostelės politiniai „žmogbeždžioniai” siautėja kaip  tikros beždžionės ant civilizacijos griuvėsių. Maža to, lemiamu momentu Areima priverčia centrinius personažus netgi sulįsti į prekybinius narvelius, kur jie demonstruoja Maskvos Durovo žvėrių teatro lygio fizionomistikos ir plastikos virtuoziškumą.

Bet Areima, aišku, būtų ne Areima, jeigu nepademostruotų ir savosios režisūrinės meistrystės. O ją visų pirma padeda įgyvendinti ir pademonstruoti muzikalusis Paulius Ignatavičius, elektrinės gitaros pariaumojimais iliustruojantis visą reginį ir netgi (koks režisūrinis atradimas!) jį reguliuojantis, o finale tampantis tuo svarbiausiau alfa-patinu, kuris galų gale visus ir viską aplink save be jokio  pasigailėjimo išp*sa! (žodis redakcijai žinomas – MF red.)

Areima, kaip jau įprasta, meta į savo režisūrinės išmonės žaizdrą viską, kas papuola po ranka. Ignatavičiaus gitaros įžanginiai garsai atkartoja „Jesus Christ Superstar” Getsemanės sodo epizodą. Iš skebimų lentos žvelgia kompiuterizuotas Jėzaus portretas iš „Sirenose” dar tik pasirodysiančio (!) Romeo Castellucci spektaklio. Cezario paskerdimo žirklėmis (dar vienas atradimas!) scena lydima Kristaus Prisikėlimo psalmės „Resurrexit sicut dixit, alleluia!”, kurią puikiai atlieka Ciunis, Rinkūnas ir Gryn. Regis, pagal kūrėjų sumanymą, katalikai čia privalėtų stačiai apsidergti nuo šoko.

Apskritai visos tos intermedijos ir visi tie tekstai, kuriais prifarširuotas šis spektaklis – ach***nai  juokingi: ir Bruto pagirios, ir poltikų gėjiška meilė, ir ašaringas „užguito” Ignatavičiaus personažo su gitara monologas…

Tik svarbiausia: vis nepalieka jausmas, kad viso tai, ką daro Areima, negalima priimti už gryną pinigą. Kad visa tai, atsiprašant, yra visiška ch**nia! Ir ne tik šis spektaklis -apskritai viskas. Ir O’Neillo pripumpuotos aistros „Prakeiktuosiuose” – ch**nia! Ir vaikiški žaidimai su hipetrofuotu tintiliuku „Amfitrione” – ch**nia! Ir azartingas kartojimas to svarbiausio, antraštei pasitarnavusio žodžio publikai tiesiai į veidą – irgi totali, vaikiška ch**nia!

Bet – stop! O kas pasakė, kad sąvoką ch**nia yra „blogai?” Antai ankstesnėse „Sirenų” numylėti britai iš grupės „Tiger Lillies” drauge su tokia pat muzikinių chamų komanda iš Rusijos „Leningrad” išleido kartu albumą, kuris taip ir vadinosi – „Ch**nia “! Ir tai buvo labai gera muzika!

Na ir kas iš to? Ogi tai, kad sulig su šiuo Areimos „spektakliu” mūsų teatrinė kultūra ir  mūsų teatrinė mintis tikrai įžengė į naują epochą. Į naują epochą įžengė ir mūsų aukštoji teatrinė mokykla, kurios garbūs atstovai lojaliai ir geranoriškai tą vakarą stebėjo savojo pedagoginio triūso vaisiaus apoteozę; į naują epochą įžengė ir OKT, kuris po dvejų metų tą pačią erdvę, padovanojusią mums „Dugno” šedevrą, atidavė teatrinių „žmogbeždžionių” siautėjimui ir maitojimui; į naują epochą žengė ir mūsų teatrinė spauda, kurios garbūs atstovai tą vakarą kantriai kentėjo, kol juos ir jas sėkmingai meniškai ir verbališkai prievartavo mūsų naujieji teatriniai „alfa-patinėliai”.

…kai pasibaigė spektaklio „linksmoji dalis” ir visi, kam pridera, buvo beprotiškai juokingai nužudyti, o spektaklio kūrėjų svajonė publikai į veidą išrėkti visa, kas prisikaupė jų kūrybinėse sielose (ir kas trumpai suformuluota šio teksto antraštėje), buvo įgyvendinta, – rodos, turėjo prasidėti įdomiausia? Ir iš tiesų, visiškoje tamsoje, ilgokame triukšmingame chaose, permėžtame citatų iš Shakespeare’o ir Areimos, buvo negrabiai suręstas atseit amerikietiškų imtynių ringas, kur Rinkūno ir Gryn personažai aptemptais žvaigždėtai-juostuotais triko talžė Kliuko personažą su pampersu. Finale visi apsikabinę ašaringai ir nedarniai sugiedojo bitlų karaokę: „Help me if you can, I’m feelin’ down…”.

Čia jų nuoširdžiai žmogiškai pagailo: tokių talentingų, tokių azartiškų, tokių (dar palyginus) jaunų ir tokių bejėgiškų su savo pampersais ir beviltišku, giliai įsiškanijusiu, ir niekur neketinančiu trauktis infantilumu…

Jeigu šis Areimos kūrybos „produktas” būtų parodytas ne elitinėje OKT salėje ir ne ant jau istorijos ir svetimos kūrybinės šlovės aprobuotos sceninės erdvės, o kur nors aikštėje  ant pastolių, aikčiojant miniai ir alpstant davatkoms… jeigu tas jo spektaklio kodas (žr. antraštę) nuskambėtų per visą visuomenę kaip pamestosios infantilų kartos devizas ir šūkis, kviečiantis į barikadas (tegu ir virtualias)… Tuomet gal galima būtų džiugiai konstatuoti politinio teatro gimimą?

Bet kai tokiam „poelgiui” pasirinkta tik siaura elitinė erdvė su korporatyvine publika – argi į tai galima žvelgti, tai vertinti rimtai? Rimtoji dalis (ir spektaklio, ir visos Areimos kūrybos) dar, deja, neprasidėjo. Galbūt prasidės, tikriausiai kada nors prasidės, ir norisi tikėti, kad tas „kada nors” ateis jam dar nesulaukus žilės barzdoj.

Bet kol kas visa tai – visiška ir absoliuti… – na, manau, Jūs ir taip supratote.