Miranda 71 photo-D.Matvejevas©  

MIRANDA

Pavergtas protas (Miranda)

Matylda Sielska, e-splot.pl

2011-08-18

Lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas XV Šekspyro fetivalyje Gdanske pristatė naujausią savo darbą – „Mirandą”. Šis spektaklis – tai ne tik autorinė Šekspyro „Audros” adaptacja, bet ir ko gero įdomiausia šio kūrinio interpretacja, kokią apskritai man kada nors yra tekę matyti. Taip pat tai vienas geriausių festivalio spektaklių.

Sala, kurioje atsidūrė Prosperas ir Miranda, šiame spektaklyje tapo mažas butelis, vieta, į kurią sistema ištrėmė vieną iš Rytų bloko inteligentų. Visur daugybė krygų, patogūs skaitymui foteliai, papartis. Pats Koršunovas sako, kad būtent „sistema” pasmerkė Prosperą vienatvei ir vidinei emigracijai. Tas butas sudaro tariamos salos įspūdį. Salos vaizdas netrukus lyg kreivame veidrodyje pradės keistis: teatrinė scenos dėžutė lyg yra išpjauta iš erdvės, nematomas buto sienas skalauja juoda erdvė, tuštuma. Matome ne tik tai, kas vyksta salos viduje, matome taip pat ir tai, kad už jos nieko nėra, kad sala plaukioja juodoje skylėje.

Spektaklyje vaidina tik du aktoriai, kurie – nesunkiai juos atpažįstame – yra Prosperas ir Miranda. Senas, ligotas vyras rūpinasi savo neįgalia dukra (jai sunku kalbėti, ji nevaikšto ir negali savarankiškai valgyti). Spektaklio dieną „Gazetoje Wyborcza“ pasirodžiuse  interviu Koršunovas sakė, kad Miranda galbūt yra netgi Prospero siela. Man atrodo, kad ir taip, ir ne (būtent spektaklio daugiaprasmiškumas lemia Mirandos daugiaplaniškumą). Mergaitė absoliučiai priklauso nuo tėvo, tačiau ta akivaizdi priklausomybė spektaklyje dinamiškai keisis. Miranda priverčia tėvą, kad jis jai eilinį kartą skaitytų „Audrą“ (šis sumanymas iš pradžių atrodo net infantiliškas). Tačiau netrukus prasideda savotiškai inscenizacija ir pamažu pradeda nykti ribos tarp realybės ir vaizduotės, fantazijų pasaulio. Nepaprastai sumaniai „Mirandoje“ naudojami rekvizitai, šviesos, scenografija, kostiumai, įvairios kitos detalės keičia nuotaiką, spektaklio dinamiką, herojų amžių. Netrukus pasikeis ir santykiai tarp vyro ir moters, jų asmenybės ir kūnai. Ji sapne taps laisvės reikalaujančiu Arijeliu, atgaus jėgas, pradės vaikščioti, artikuliuotai kalbėti, netgi rėkti, pradės dominuoti ir valdyti senąjį vyrą. Tačiau taip pat ir jis netrukus išsiners iš savo kailio ir taps pusiau nuogu, gašliu, primityviu Kalibanu, kuris priekabiaus ir terorizuos prabudusią Mirandą. O gal Arijelį? Tie moteriškumo ir vyriškumo aspektai nuolatos keičia vienas kitą ir yra tampriai vienas su kitu susiję. Kūnas, kuris kausto Mirandos sielą, atrodo, yra palaiminimas Prosperui, kuris jį nori tą kūną turėti tik sau. Galbūt todėl Miranda, tapusi Arijeliu, stengiasi išsilaisvinti iš savo kūrėjo valdžios?

Tačiau netrukus vyras tampa puošeiva Ferdinandu ir neįgalioji mergaitė jau yra pasiruošusi atiduoti jam tiesiog viską. Taigi koks yra tas kitas žmogus? Kaip labai jis gali pasikeisti vedamas jausmų, bėgant laikui, atsiduodant alkoholio valdžiai (Prosperas dažnai geria, kas leidžia žiūrovui įžvelgti jame taip pat ir kitus „Audros“ veikėjus, komiškuosius ir nemoraliuosius Stefaną ir Trinkulą). Priklausomybė nuo alkoholio Koršunovo kūryboje panaudojama ne pirmą kartą: praėjusių metų festivalyje matėme alkoholio liūne skendintį Hamletą.

„Mirandos“ leitmotyvas yra gulbės šokis iš Čaikovskio baleto  „Gulbių ežeras“ ir Majai Pliseckajai sukurtos choreografijos pagal Saint-Saenso „Mirštančiają gulbę“.  Dar prieš prasidedant veiksmui scenoje stovinčio televizoriaus ekrane matome kadrus iš daug kartų rodyto baleto „Gulbių ežeras“ finalo – tikriausiai tai yra princesės išlaisvinimo momentas (mirties akimirką ji išsilaisvina iš nekenčiamo baltos gulbės kūno). Kūnas įkalina taip pat ir Mirandą – rąžydamasi prabudusi ji išlenkia rankas kaip balerina šokyje, panašiai kaip už jos nugaros ant spintelės stovinti baltos balerinos skulptūrėlė. Jos kūnas serga, prieštarauja audringam vidiniam jos gyvenimui, atima iš Ferdinando laisvę ir jausmus. Tuo ji primena baltąją gulbę. Tačiau yra ir juodoji gulbė, į susinaikinimą einanti tos baltosios gulbės antroji pusė, tokia pat plėšri kaip ir antroji Mirandos pusė – Arijelis. Siela, dvasia, kuris padės jai išsilaisvinti pačioje spektaklio pabaigoje šokant „gulbės mirties“ šokį juodai baltuose šviesos ir tamsos blyksniuose.

Šis spektaklis man padarė tokį didelį ispūdį todėl, kad jame yra daug dramatinės įtampos momentų: kartais pasakojimas yra lyriškas, kartais tragiškas, o kartais – komiškas (kai pasirodo Mirandą taip išgąsdinusi migla, tas blogą lemiantis rūkas, kurį iššaukia Prosperas, prideginęs virtuvėje sriubą). Nepaisant tokių „nukrypimų“, inscenizacija yra labai artima Šekspyro dramos dvasiai. Po spektaklio išgirdau labai tikslią nuomonę, kad būtent tokia ir turi būti dramos teksto interpretacija. Technine prasme „Miranda“ yra tiesą sakant tobula. Tiesa, kad aktoriai (ypač Povilas Budrys) kartais neatsakingai (ypač „švaistydamasis“ gestais) elgiasi su vaidinamo personažo (asmenybės?) kūrimu, tačiau juk matėme dar tik premjerą ir, manau, kad su laiku viskas susitvarkys. Nežiūrint šių smulkmenų aktorių vaidyba verta didžiausio pripažinimo.

Apie „Mirandą“ sunku pasakyti viską, ką norisi pasakyti. Neleidžia to padaryti jos daugiaprasmiškumas. O tai, mano manymu, ir yra tobulo kūrinio bruožas, nes norisi į jį gilintis ir gilintis, nors žinau, kad visada lieka ta neapčiuopiama, išslystanti iš rankų ir nenusakoma paslaptis – meno egzistencijos įrodymas.