2  

PO LEDU

Pavadinimo nebereikia

Sigita Ivaškaitė / 7 meno dienos

2015-09-18

Net keista, kaip natūraliai galima pratęsti prieš metus įvykusį pokalbį. Paskutinį kartą rašant tekstą apie Artūro Areimos spektaklį, jį pabaigti teko viltimi, kad geresnės ateities galimybė gyvenime yra svarbus veiksnys. Tikriausiai ne Artūro Areimos teatre (AAT). Naujausias jo spektaklis pagal Falko Richterio pjesę „Po ledu“ žadėjo pasakoti apie tai, kaip šiandien profesija suvalgo asmenybę. Vis dėlto spektaklio metu įdomiau buvo mąstyti apie tai, kas suvalgė režisieriaus mintį.

Areima – vienas daugiausiai kuriančių jaunųjų režisierių, mėgstantis viešumą ir dėmesį, ne veltui neseniai įkūręs savo vardo teatrą. Jo nuolatinės pastangos būti kitokiam, reikalauti iš savo šalies teatro naujų dalykų, o iš kritikų – atviro žvilgsnio į šiandienos realybę dažnai kontrastuoja su jo meniniu pasirinkimu. Jau ilgą laiką jo kūryba blaškosi tarp noro chuliganavoti ir įpročio paklusti struktūrai.

Paskutinis jo spektaklis, suteikęs bent kiek vilties (kaip jau ne kartą teko sakyti), buvo „Julijus Cezaris“ toje pačioje ankštoje OKT Ašmenos gatvės salėje. Tuomet atrodė, kad Areima pagaliau ims spjaudyti, vemti, – šalinti iš savęs ir savo teatro viską, kas jam buvo įdiegta, o išsituštinęs pagaliau taps individualus, ims kalbėti sava kalba. Tačiau atsitiko priešingai ­- šiandien „Julijus Cezaris“ atrodo baikštus bakstelėjimas piršteliu ir, kiek pasvilus nuo aplinkinių nuomonės, paliktas it nevykęs (?) bandymas.

Jau kurį laiką Areimos spektaklių vizualiąja etikete tapo vyriškais kostiumais įrėminti aktoriai. Ne išimtis ir aktorių Roko Petrausko, Tomo Rinkūno ir Dovydo Stončiaus kuriami „Po ledu“ personažai. Šį kartą vaidybos aikštelė nusėta tuščiais plastmasiniais vandens buteliukais ir mikrofonais. Joje bando plaukioti ar čiuožti bei istoriją pasakoti trys vyrukai, tačiau dažnai juos nukonkuruoja Kornelijaus Jaroševičiaus videoinstaliacija.

Pagrindinis Richterio pjesės veikėjas – vyriausias konsultantas Paulius Niekas (R. Petrauskas), karjeros pabaigoje peržvelgiantis savo gyvenimą, kurį pasiglemžė darbas, biuras, televizorius, mašina ir visi kiti šiandieninio pasaulio baubai. Jis dažnai grįžta atgal į savo vaikystę, kurioje dar gyvi kitokio pasaulio vaizdai. Vis dėlto juos labai greitai nusveria šalčio ir ledo įvaizdžiai. Po ledu įšalę Nieko tėvai – apatiškos, darbo ir vartojimo užmigdytos vyresniosios kartos įvaizdis.

Astronominiu greičiu panašaus likimo link artėja ir pats Niekas. Tokią neišvengiamybę jam primena jaunesni kolegos (D. Stončius, T. Rinkūnas), kol kas esantys „viršūnėje“, puikiai atliekantys savo darbą ir savo laisvalaikį paverčiantys neaišku ar tikrą malonumą suteikiančiu fetišu. Jie yra viskas, ko Niekas savo gyvenime norėtų atsisakyti ar gavęs antrą šansą nebekartoti.

Ko nors daugiau per bene pusantros spektaklio valandos lyg ir neatsiranda. Kalbant apie aktorius galima pasidžiaugti R. Petrausko pastangomis išgyventi atliekant sudėtingą užduotį – iš nieko pasakoti istoriją. Tarp mikrofonų įkalintas aktorius įnirtingai keliauja emocine karusele, tačiau ji netenka jokios prasmės, kai nėra bendros temos.

Režisierius D. Stončiaus minties raiškos trūkumus bando maskuoti perdėtu fiziniu aktyvumu. Jis vienintelis scenoje ne tik pernelyg kelia balsą, bet ir blaškosi, išsirengia bei persirengia, tarsi neriasi iš kailio. Deja, visa tai sukelia tik dar didesnį chaosą.

Regis, T. Rinkūnas į padriką spektaklio turinį nereaguoja. Jis nardo jame susikūręs tikriausiai tik jam vienam suprantamą logiką ir gali pradžiuginti žiūrovus savo susikaupimu, taip pat tiksliai artikuliuota kalba ir mintimi. Trumpai tariant: atrodo, kad jis vienintelis scenoje iš tiesų suvokia, ką kalba. Žinoma, tam tikriausiai padeda ir nuolatinis darbas su Areima, jų bendra mokykla. Ar tai gelbsti spektaklį? Ne.

Tema – tas sudėtingas teatro dėmuo, prie kurio kažkodėl visi (kritikai) kabinėjasi. Aišku, kad niekur nedingsta pagrindinis Areimos priešas – vyriškas kostiumas. Jame, matyt, sukauptas visas šiandienos gyvenimo blogis. Su kostiumu visi ima atrodyti vienodi. Tikrai ne taip, kaip gatvėmis vaikštantys barzdoti stileivos… Kostiume įrašyta viskas, ko reikia nekęsti, viskas, apie ką kalba 2004 m. parašytos Richterio pjesės personažai. Ilgai galvojau, kaip aiškiau apsakyti tų tekstų skambesį: tai tarsi klausytis 2004-ųjų popmuzikos hitų šiandien – visi girdėti, puikiai pažįstami, tik visiškai „nebeveža“.

Šiandien tai, kas Richterio pjesėje yra modernaus būvio pasekmės, baigties taškas, galėtų būti pradžia ir atspirtis naujai, šiuolaikinei temai, kalbai. Niekas nesiginčija – dauguma problemų išlieka, tačiau jų aktualumas ir kontekstas yra pakitę. Čia labai pritrūksta ketvirtojo pjesės personažo – Vaiko, kuris Areimos spektaklyje prašmėžuoja trumpučiu kaukės įvaizdžiu. Richterio pjesėje jis pasirodo vos keliose trumpose scenose, kuriose kalba biržos maklerių kodų kalba, pasakoja, kaip jis turės gyventi kitų jau nugyventą gyvenimą, o pabaigai siurbčioja viskį.

Instaliaciją su kartais prabylančiais kūnais primenančiame spektaklyje nėra išnaudojama laiko perspektyva. „Po ledu“ buvo Richterio „Sistemos“ ciklo, skirto realybės po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios tyrimui, dalis. Tūkstantmečių sandūra kultūrai atnešė begalę kūrinių, kvestionuojančių mūsų suvokiamą ir tariamai nepažintą tikrąją realybes. Bet tai – jau praeitis. Šiandien mes gyvename pripažindami abi realybes ir patys jomis žaisdami. Šiandien mes jau esame užaugę Vaikai iš Richterio pjesės. Savotiškas to neigimas ar trumparegiškas žvilgsnis iš savo interesų zonos atrodo naiviai ir ne itin išmoningai. Ypač jei tą daro kūrėjai, nepailstamai reikalaujantys šiuolaikiškumo iš aplinkinių.

Stebint Areimos „Po ledu“ galvoje skambėjo „Tylos!“ festivalyje rodyto Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Dievas yra DJ“ tekstai, skelbiantys, jog MES esameecstasy, interneto ir vaizdajuosčių karta. Dvi Richterio pjesės, rašytos prieš daugiau nei dešimt metų, pasirodė, švelniai tariant, pasenusios dviejų jaunų režisierių spektakliuose, juos nusitempdamos atgal į 2000-uosius. Tai labai skaudžiai baksnoja į chronišką Lietuvos teatro bėdą, – perdėtą tikėjimą dramaturgija ir bandymą perteikti rašyto teksto prasmes, užuot pasinaudojus tuo tekstu ir sukūrus naujas idėjas, temas, savitą menininko, režisieriaus kalbą. O kol kas tokiems spektakliams atskiro pavadinimo nereikia, – tai tiesiog dar vienas eilinis „šiuolaikinio“ Lietuvos teatro kūrinys.