Clipboard01  

BEMBILENDAS

Pasakų šalies ligos ir vaistai

Vaidas Jauniškis / Verslo žinios

2007-04-27

„…pilietinis ir politinis susvetimėjimas privedė Lietuvą prie valstybės tapatybės krizės.“
Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus

Tik šalyje, praradusioje bet kokius orientyrus ir tapatybes daugelyje sričių, gali atsitikti, kad avangardistiškiausias, nevaržomas jokių konvencijų dėl žiūrovų, dėl reitingų ar populiarumo, įprastas scenos dramas paneigiantis spektaklis būtų parodytas Nacionalinio dramos teatro scenoje: „Bembilendas“ pagal Elfriedę Jelinek. OKT ir Nacionalinio koprodukcija.
„Bembilendu“ galėtų vadintis ir mūsų šalis – tinkamas vardas pasakų šalies gyventojams, tebežaidžiantiems įvairiais žaislais, tebetikintiems likimu, loterijomis ir laiminga pabaiga, nesidomintiems niekuo, kas yra už vaikų kambario.

Tokioje šalyje Amerikos rusė Yana Ross, pasirinkusi statyti nelengvą, abstraktų ir dygų, nepatogų Elfriedes Jelinek tekstą teatrui turėjo spektaklio pabaigoje sulaukti ne plojimų, o tylos, sklindančios iš tuščios žiūrovų salės. Tačiau beveik niekas po pusantros valandos spektaklio nepakilo iš vietų, žiūrovai stebėjo susidomėję ir pradžioje kiek pasimetę dėl „kitokio“ teatro, tačiau reagavo ir suprato. Gal laikas peržiūrėti ne tik šalies charakteristiką, bet ir teatrinį repertuarą? Tiksliau – nepaisant politikų ir jų ne/veiksnumo, mumyse dar kirba kažkoks pilietinis ir gal net politinis sąmoningumas?

Elfriede Jelinek rašė tekstą apie Irako karą, stebėdama jį per televizoriaus ekraną. Parašė apie mūsų civilizaciją. Jos tinklapyje šis tekstas iliustruotas Irako realijomis – nuo dabarties su „tomahaukų“ raketomis ir kalinių žeminimo Abu Graibo kalėjime nuotraukomis iki Ašurnasirpalo II (883-859 pr.Kr) rūmų stelų, vaizduojančių Mesopotamijos kovas. O kas mums yra Irakas? Išskyrus 60 lietuvių karių šeimas – tolimas Žemės kampelis, kurio įvykių, atsibodusių iki gyvo kaulo juos tik stebint iš toli, niekaip neįstengiame jų susieti su bankinėmis akcijomis ir benzino kainomis. Nes mes pakraštyje, esame tikroji „ukraina“ – pasaulio kraštas.

Gal todėl, kad mes esame globaliai visiškai apolitiški, režisierė kūrė šį akivaizdžiai politinį teatrą dar ir be dabarties atpažinimo ženklų, numanydama, kad Bagdado bombų sprogimai neataidės mūsų smegenyse. Gal todėl čia karas yra visiškai abstraktus, paklusnūs sraigteliai-kareiviai kruvinais veidais po minutės tampa žeminamais kaliniais sukruvintais veidais, gyventojais, vaikais,– visų uniformos ar rūbai taip pat itin sąlygiški, bet gali išskaityti parafrazes paveikslams biblijinėmis temomis. Žmogystos nusileidžia į Žemę lyg desantas iš kosmoso, išlipdami iš nematomo lėktuvo avariniais išėjimais. Audra dykumoje ir teatre. Tik trys lyderiai dar kiek pakonkretina kontekstą savo ženklais, kiekvieno atstovaujamai santvarkai ar religijai būdingais gestais – Hitleris, Brežnevas ir Artimųjų Rytų vadovas. Visa kita yra tik ikonos, mūsų laikų ženklai, kurių išraiškingiausias – ant marškinėlių užrašas „Dievas“ su „Nike“ juostele. Vadas tolygus ikonai. Jis tolygus ir kekšei, nes visi vadai – kekšės, todėl Dievo (sąlyginis Mariaus Jampolskio personažo vardas) apranga yra stilių samplaika: batai – gatvės mergos platformos, tačiau ir koturnos, galvos apdangalas – kažkas tarp nykštuko kepurės ir faraono hedžeto, čia pat naciškas galifė, tinkantis sadomazochistiniams žaidimams (o kuo daugiau vadai užsiima?). Todėl ir jų kalbos yra tas pats iki nuobodumo ir be balso dainuojamas veidmainiškas šou numeris su tekstu-reklamine žinia „I love you“.

Tačiau gal to abstraktumo kūrėjai ir išsigando, nes pabandė priartinti tekstą prie mūsų. Atsisakė Rumsfeldo, Cheney, Busho, kitų tekste konkrečiai įvardintų karo realijų. Bet pernelyg užkliuvo ties „žydų klausimu“. Režisierei, matyt, buvo lietuvių kūrėjų pasufleruota skaičiuotė „Lipo žydas…“ (kurios išpūstas medijoje „antisemitizmas“, manyčiau, buvo tik pobjauris reklaminis triukas), tačiau ji yra pabodusi, daugelio menų nuvalkiota klišė, staiga veiksmą nukelianti į tarpkario Lietuvos, priverčiančio pamiršti „irakietišką“ ir globalų kontekstą (nes tekste susiplaka žydai ir JAV politika kaip vienas ir tas pats, žydai ir musulmonai, kaip skirtingos religijos, žydai ir pati Jelinek, kaip šeimos tragedija ir kaip pokario austrų trauma). Tačiau ir tai yra vaizdinės ar verbalinės ikonos, kuriomis be paliovos svaidomasi ir jau nebetikima, apie ką kalba ir paskutinės teksto eilutės: viskas lieka ikonomis, regimybe, kuri nyksta tuoj pat, sukurdama kitą. O regimybė turėtų priversti reaguoti į tikrovę.

Yana Ross labai išradingai pavertė ištisinį tekstą-monologą pjese. Išskaidė jį į dialogus sumanytiems personažams, o jų abstraktiems sakiniams suteikė konkrečias, bet antrines reikšmes. Žmona vyrui kalba apie sparnuotąją raketą, o iš tiesų priekaištauja dėl jo nebeskrendančio iki tikslo „tomahauko“. Apie anglus maloniai šypsodamasi ir rankele mojuodama kalba Elžbieta II (puikus Dianos Anevičiūtės vaidmuo – aktorė apskritai gražiai pateikia visus Motinos archetipo įsikūnijimus nuo šalies lyderės iki atgailaujančios Marijos). Tačiau tekstas, paverstas pjese, tampa ir schema, po valandos klampinančia spektaklį į nuobodulį, nes schema nesikeičia: nauja scena, nauji daiktai, nusileidžiantys lėktuvo „šachtomis“ – nauji dialogai. Iki kitos scenos. O drauge su tuo tekste glūdintis skausmas ir pyktis, prasiveržęs tik pirmos scenos rauda, dingsta ar, prastai perskaitytas, atrodo, lyg jį būtų rašiusi ne nobeliatė, o kokia nors grafomanė. Tik geriausiose scenose išgirstamos replikos iš kruvino šio pasaulio kabareto.

Įspūdis, kad režisierė nėra tvirtai apsisprendusi, ar ji kuria medijinį teatrą, kuriam tinka mikrofonai, vaizdų ir garsų ataka, ar kabaretą. Kol kas visiškai nesutvarkytas scenos apšvietimas, ir faktūrinių vaizdų, reljefų įtaigą frontalios šviesos paverčia plokščiais buitinio teatro vaizdeliais. Panašiai įkliuvę tarp tų spąstų ir aktoriai: tarsi jiems būtų nejauku tapti scenos sraigteliais, lyg jie norėtų būti labiau individualizuoti – tačiau šio, tipingai amerikietiško minimalizmo esmė bei religija ir yra ta, kad visi sraigteliai turi suktis itin tiksliai, o svarbiausia – su stipriu energijos užtaisu. Patys aktoriai šiuo atveju turi tapti politiški ir suvokti, kad tai – visai netipiškas jų teatro spektaklis ir net ne spektaklis, o savotiška akcija. Kurią geriau stebėti ir visiškai neprisiminti konteksto, t.y. to, kas paprastai vyksta šioje Nacionalinio scenoje.

Pamiršti kontekstą sunku, kaip ir liautis spėlioti, kiek šis spektaklis išsilaikys šiame jam svetimame savo estetika Nacionaliniame teatre, – o tai bus ir pačiam teatrui išbandymas atvirumu. Tačiau tai reta proga pažvelgti į save iš šalies, ką, kaip regimybių pavojus, pabrėžia Jelinek kalba, parašyta Nobelio premijos suteikimo proga: „iš šalies jis (poetas – V.J.) viską matys aiškiau, bet kartu jis liks tikrovės kelių nuošalyje“. Stovėti nuošalyje ir stengtis dalyvauti – kūrėjo paskirtis, bet ir problema. Tačiau ir žiūrovų. Sirgti sociofobija ir išeiti iš namų į gatvę: koprodukcijos spąstai ir vaistai.