Pamišęs miestas negailestingas sutrikusiems vyrams

Graudžiai tikroviškas Jevgenijaus Griškoveco “Miestas”- lietuvių scenoje

Viešėdamas Vilniuje prieš ketverius metus (2001-ųjų sausį), kylanti rusų teatro žvaigždė J. Griškovecas buvo paklaustas, ar dažnai režisieriai apvilia dramaturgo lūkesčius. “Tai neįmanoma, – lakoniškai atsakė svečias iš Kaliningrado, – nes išmokau neturėti jokių lūkesčių. Parašiau tekstą, patikėjau režisieriui – ir viskas, tebūnie jo valia”. Čia pat pridūrė, jog režisierių stengiasi rinktis pats: niekada neatiduos pjesės žmogui, kuris jam nekelia pasitikėjimo. Nė už jokius pinigus, net į patį geriausią teatrą.

Dėl Oskaro Koršunovo teatro J. Griškovecui jokių abejonių nekilo. Nuostatos nesikišti į savo pjesių pastatymus dramaturgas irgi sąžiningai laikėsi. “Sauliaus Mykolaičio režisuotame spektaklyje Jevgenijaus laukia netikėtumai, – prieš premjerą teigė teatro meno vadovas O. Koršunovas, – tačiau Griškovecas protingas žmogus ir sugebės juos įvertinti”.

Sentimentai senam autobusui

O kokie netikėtumai laukė nedidelėje salėje tankiai susispietusių premjeros žiūrovų? Ypač tų, kurie prieš ketverius metus dar mažesnėje “Meno forto” salėje klausėsi paties J. Griškoveco skaitomo “Miesto”?

Pjesę šie žiūrovai veikiausiai pamena miglotai, nes simpatinga Jevgenijaus asmenybė ir sugebėjimas valdyti publiką įstringa labiau nei jo neartikuliuoto veiksmo siužetai. Tačiau išliko atminty gyvos, nesumeluotos, retorika ir išmintimi neapsunkintos nūdienos kalbos jausmas, kokio tikrai negalėjo pasiūlyti anuometė lietuvių dramaturgija.

Kaip tik dėl šios priežasties lietuviškosios “Miesto” premjeros likimą galėjo nulemti J. Griškoveco pjesės vertėjas Alvydas Šlepikas. Trūkčiojančias, impulsyvias rusų buitinės kalbos frazes ne taip jau paprasta adekvačiai pateikti lietuviškai, o jeigu tai nebūtų pavykę, “Miestas” dar nepasiekęs scenos būtų palaidojęs didžiumą savo žavesio. J. Griškoveco pjesių magija užšifruota būtent jo frazėse, kurių nevalia užgožti nei pernelyg dinamiška vaidyba, nei ekscentriška režisūra. Atrodo, kad vilniečiai spektaklio statytojai tai suprato. O ir A. Šlepiko leksika versdamas nepragaišino autentiškos miesto kalbos įspūdžio.

Puiki scenografija anaiptol nėra netikėtumas žiūrovams šiame teatre, tačiau nepaminėti jos neįmanoma. Kalkėmis balintoje scenos erdvėje ant asfalto plytelių stovinti viešojo transporto stotelėms įprasta konstrukcija „transformuojasi” tiek į herojaus butą, tiek į taksi saloną. Bet jaukiausias ir sentimentaliausias scenografo Marijaus Jacovskio išradimas – nedidukas nostalgiją keliantis mėlynas ir geltonas autobusas „Ikarus”, meistriškai valdomas nuotoliniu pultu. Jis tarsi gyvas klusniai atrieda stotelėn, o po spektakli žiūrovų džiaugsmui išvažiuoja su aktoriais nusilenkti.

Pusiaukelės krizė

Ne mažiau komplimentų nusipelno aktorių sukurti vaidmenys. „Mieste” pokyčių savo nuobodžiame gyvenime trokštantis meniškos sielos Serioža (Saulius Mykolaitis) ginčijasi su kantriąja žmona, pasigendančia meilės ir atidumo (Jūratė Vilūnaitė), kalbasi su tiesmuku vaikystės draugu, besitikinčiu pasiskolinti pinigų įstrigusiam remontui ar bent kartu išgerti (Algirdas Dainavičius), vėliau atvirai bendrauja su tėvu (Arvydas Dapšys) ir netikėtai sužino, jog būdamas jo metų šis taip pat buvo pasirengęs lėkti iš įgrisusio miesto į pasaulio kraštą, tačiau sulaikė meilė sūnui ir žmonai. Paprasta, kone banali pjesė apie vidutinio amžiaus vyrų jaučiamą tuštumos kompleksą ir norą žūtbūt, kol ne vėlu, atrasti „tikresnį” gyvenimą, nelabai įsivaizduojant koks jis turėtų būti. Iš kasdienių sakinių ir „buitinės” filosofijos perliukų sukuriama švelni, užjaučianti ironija, kurią perrėžia tragiškas finalas: nūdienos moterys dažnai nebesugeba dėl krizės apimtų mylimųjų beatodairiškai aukotis, o agresyvus, susvetimėjęs ir dėl pinigų pamišęs miestas nebeatleidžia praskydusiems vienišiams. Taigi Seriožos mirtis automobilyje nuo derėtis nenusiteikusio taksisto (Rytis Saladžius) peilio – atsitiktinė ir kartu visiškai dėsninga…

Artimiausios J. Griškoveco viešnagės Vilniuje spektaklio statytojai gali laukti ramiai: S. Mykolaičio ir O. Koršunovo siūloma „Miesto” versija netrukdo skleistis pjesėje užkoduotoms idėjoms. O didžiausios Lietuvos miesto kultūros žemėlapis pasipildė dar vienu jaukiu ir skoningu spektakliu.