tbc3  

TEN BŪTI ČIA (PAŪMĖJIMAI)

Oskaro Koršunovo teatras?

Egmontas Jansonas / "Respublika"

1990-10-05

Tądien Akademinio dramos teatro Mažojoje salėje vyko neeilinė Daniilo Charmso apsakymų motyvais pastatyto spektaklio „Ten būti čia” peržiūra. Sekmadienis, 16 val. 30 min. Salėje – studentai, keli teatralai, svečias kolega iš Švedijos. Kolegų kviečiamas ir nuėjau – „ateik, gal kaip nors pateksim, visko gali būti, kad vėliau nematysim, sako, kad gali būti „užrauktas““. Žinote, gyvename įbaugintų triušių laikais – kiekvienas pirstelėjimas griaustinių ir artilerijos salvėm nuaidi. Ypač jei tai bent kiek valdžios turinčio žmogelio pirstelėjimas – nesvarbu, ministro ar deputato, departamento direktoriaus, partijūkštės fiurerio ar meno vadovo. Juolab tolimos perkūnijos apie studentų galvas jau nuaidėjo – pašalintas iš kurso, kuriam vadovauja Jonas Vaitkus, „Šėpos” vadovas Gintaras Varnas, nesutikęs su esama tvarka (nuo senosios besiskiriančia, berods, skubiu fasado padažymu bei „portretų pakeitimu”), jo bendraminčiams irgi gresia nemalonumai (pradžiai uždrausta dalyvauti Jaunimo teatre G. Varno statytame spektaklyje „Karžygys Karaliūnas”).

Taigi, drožiau sau popiete į teatrą (beje, pro snarglių ir jų dėdžių neofašistukų dažais ištepliotą Boriso Dauguviečio biustą) ir galvojau visai apie pašalinius dalykus. Tiesa, Daniilo Charmso buvau daug ką skaitęs (ne viską legaliai), tačiau nei Oskaro Koršunovo pavardė, nei Edinburgo festivalio apdovanojimas ir smagi Valdo Vasiliausko recenzija negalėjo man nieko pasakyti. Žinojau tik viena – kad tai neeilinis spektaklis, ypač impotentinių kelių sezonų pastatymų fone.

Spektaklis prasidėjo informacija: „Po pirmojo veiksmo antrakto bus dešimties minučių pertrauka”. Patys suprantate, nuteikė gan linksmai. Programėlių nebuvo. Ne ką jos ir duotų. Režisierius – O. Koršunovas (jis ir inscenizacijos autorius, o kaipgi kitaip, režisierius ir turi juo būti). Kompozitorius – Gintaras Sodeika, erdvę ir kostiumus kūrė, konstravo, sugalvojo Aidas Bareikis ir Julius Ludavičius. Vaidina Remigijus Bilinskas, Lina Budzeikaitė, Algirdas Dainavičius, Audrius Nakas, Edita Šakalytė, Vygantas Telksnys, Rimantė Valiukaitė, Audrius Žukas (aha, yra pažįstamų iš “Šėpos” teatro). Apie ką spektaklis? Apie mus, atsakysiu, dar tiksliau – velniaižin. Apie viską ir apie nieką. Absurdas? Turbūt, nes ne viskas utilitarinio proto (kitokio dauguma neturime – pasistengta ir tebesistengiama) paaiškinama. Paradoksas? Be abejo (nenormalumas – normalumo požymis). Parodija? O, žinoma. Šitie vaikai drąsiai parodijuoja ne tik solidžiai buitinį mūsiškį „teatrą” (kuris į teatrą tiek panašus, kiek molinės čigonų katės į gyvas), bet ir Eimuntą Nekrošių, ir pirmiausia, „žiaurųjį” savo šefo J. Vaitkaus teatrą (o tai jau pavojinga vaidintojų gyvybei). Bet O. Koršunovo spektaklis gerokai daugiau nei absurdo teatro pavyzdys, nei paradoksas, nei parodija (nors jis vienu metu ir viena, ir kita, ir trečia, ir net ketvirta bei penkta – kiekvienam duoda tai, ką anas nori pamatyti). Tai – teatras. Ne, analizuodamas, pjaustydamas, skrosdamas eruditas nesunkiai atseks šio spektaklio šaknis ir proprotėvius. Bet ar visada tai reikalinga (juk ir skrodimai daromi įtartinos mirties atvejais)? Ką tai duos, be abejotinos laimės patvirtinti savo apsiskaitėlio erudiciją (juk nei Vsevolodo Mejerholdo, nei Sergejaus Eizenšteino, nei kitų anų laikų spektaklių nematėme).

Taigi, turime talentingai Oskaro Koršunovo ir jo kolegų, Konservatorijos trečiakursių, pastatytą spektaklį „Ten būti čia”. Linksmą (salė juokias, kvatoja, ploja) ir pasiutusiai tragiškai liūdną. Baisų savo esme. Kai žmonės atrodo esą kažkokios mechaninės lėlės, frankenšteinai iš lėlių teatro, transcendentinės vizijos, infernalinės jėgos. Kai spektaklio personažai neturi nei vardų, nei (net!) numerių. Kai scenoje „gyvena” viena į kitą panašios būtybės juodais katiliukais, juodais kostiumais, juodais batais. Tik viena – vienplaukė, su fraku ir … baltais batais. Ji kita, kitokia. Ir todėl pasmerkta kaip cirko baltasis klounas. Ją girdo actu, ją vaikosi, ją mėgina sušaudyti (už kažką panašaus į bandymą įsimylėti). Antipasaulis ir antiutopija? Be abejo. „Ten būti čia” traukia didelį pastaraisiais metais mus užplūdusio antiutopijų srauto šleifą – nuo Jevgenijaus Zamiatino ir George‘o Orwello iki Julijaus Danielio (Nikolajaus Aržako) ir Aleksandro Kabakovo. Memento mori? Žinoma.

Įdomiausia, kad spektaklis „Ten būti čia” gimė iš etiudų, studentiškų, išradingų (išradingumo dažniausiai pakanka būtent vienam trumpam etiudui), linksmų. Etiudas – ėdanti žiurkė. Etiudas – pianistas. Dar etiudas (akmuo pianine). Dar… Dar… Betgi ir D. Charmso apsakymas, dar vienas, dar…dar. Skiautės? Galbūt (laboratorija man šįsyk neįdomi). Yra spektaklis. Vientisas. Pasiutusiai linksmas ir graudžiai baisus. Absurdiškas, lygiai kiek absurdiškas ir idiotiškas mūsų gyvenimas. Anekdotiškai netikėtas ir metafiziškai gilus. Nuoseklus ir margas. Talentingas… bijau, kad todėl ir pasmerktas. Pasmerktas kelionėms ir reprezentacijai… ir dingimui nuo vilniškės scenos. Nemėgstam mes talentų greta savęs. Vienintelis būdas O. Koršunovui ir jo “charmsistams” išlikti – kibti į kitą ir kitokį darbą. Ieškoti savo kelių ir savo teatro. Negalvoti, kad „Ten būti čia” – besąlyginė pergalė, bet, ko gero, tik mūsų teatriniame šiukšlyno Monblane.