9x7spalvotos  

KELTININKAS

OKT spektaklio premjera pagal S. Parulskio pjesę „Keltininkas“

Jurga Mandrijauskaitė / g-taskas.lt

2008-05-28

“Negaliu teigti, jog Šventąjį Raštą taip paprasta prilyginti žurnalams su nuogomis bobomis, bet tai, jog man iš esmės visuomet rūpėjo tik Dievas ir moteris, yra tiesa. Dvi temos, kuriomis viskas prasideda, iš kurių viskas atsiranda ir kuriomis viskas pasibaigia“, – kažkada kažkur prisipažino Sigitas Parulskis. Perskaičius nemažą dalį šio rašytojo kūrybos, turiu pasakyti, kad šis jo prisipažinimas tikrai sąžiningas. Moters ir vyro tarpusavo santykiai, persipinantys su mirties baime ir dievoieška, yra nuolatiniai Parulskio kūrybos įkvėpėjai.
Visai neatsitiktinai, pradėdama apžvelgti naujajį Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatre (OKT) pastatytą spektaklį “Keltininkas”, kurį režisavo Paul Eugene Budraitis, pradėjau ne nuo režisieriaus, o nuo S. Parulskio. Tiesiog tai ne tas atvejis, kai burtininkas savo stebuklinga lazdele viską paverčia žėrinčiais brangakmeniais. Ne, čia truputį kita pasaka. Kai kažkas jau randa brangakmenį ir tereikia būt dideliu mulkiu, kad savo prisilietimu jį sugadintum. Turiu omenyje nuostabią S.Parulskio pjesę “Keltininkas” ir režisierių P. Budraitį, kuris nežinia, kuo prisidėjo prie šio spektaklio kūrimo, apart stiprios aktorių trupės surinkimo ir pjesės išsitraukimo iš OKT stalčiaus.

Na, bet viskas nuo pradžių..

Naujoji dramos akcija 2006 metais užsakė pas S. Parulskį parašyti pjesę. Taip gimė „Keltininkas“, kurio pristatymą tais metais paruošė Agnius Jankevičius, o pagrindinį vaidmenį – vyro, kuriam liko gyventi viena diena, kūrė Arūnas Sakalauskas. Pjesė kurį laiką dūlojo stalčiuose, kol ją ištraukti į dienos šviesą sugalvojo P. Budraitis (lietuvių emigrantų šeimos vaikas, gimęs Niujorke). Abu šios pjesės perteikinėtojai, P. Budraitis ir A. Jankevičius yra baigę režisūros magistrantūros studijas pas Joną Vaitkų. Matyt ne atsitiktinumas ir tai, kad veik visa aktorių komandos dalis buvo paimta iš J. Vaitkaus „išrinktųjų“ rato. Tokia realybė visuose teatruose: režisieriai mieliau bendradarbiauja su mokiniais, su kuriais juos suartina panaši patirtis, mokykla, išpažįstamos teatro vertybės ir t.t. Taip, suprantu, savo studentams reikia padėti žengti pirmuosius žingsnelius, tik esmė ta, kad kai kažkada juos pirmus žengė anie du J. Vaitkaus mokiniai: O. Koršunovas ir A. Jankevičius – buvo akivaizdžios šių režisierių savito stiliaus užuomazgos, kurios su kiekvienu darbu vis ryškėjo labiau ir labiau. Deja, to tikrai nepasakyčiau apie P. Budraitį, kuriantį jau ne pirmą režisūrinį darbą teatre (Jaunimo teatre režisavo Eriko Ehno “Šventųjų vaidinimus” ir Williamo Shakespearo “Jei taip, tai šitaip”). Šio režisieriaus braižo aš dar negebu pajausti, tik įdomu kodėl? Ar dėl to, kad pjesė tiesiog tokia, kad nelabai yra vietos, kur reikštis režisieriui su savo interpretacijomis? Ar dėl to, kad jaunas režisierius su didelėm ambicijomis pasiėmė pjesę ne savo nosiai? O gal tiesiog mes išaugom šalyje, kur pernelyg režisūriniais šedevrais esame išlepinti?

P. Budraitis JAV išaugo ant kitokių mielių tešlos, tiksliau, net ne ant mielinės, kuriai reikia kantrybės, laukiant, kol iškils tos mielės, kur atrenkami ir derinami visi ingredientai pagal kepėjo asmeninį skonį, talentą, individualų receptą, kur kepimo ceche, minkant tešlą, miltų debesys dulksta taip, kad, arčiau scenos sėdintiems, žiūrovams dažnai kliūva jų ant prašmatnių išeiginių kostiumų. Gali būti, kad šalies kultūra, tradicijos (tiksliau, jų nebuvimas), kurioje įprasta nusipirkti tešlą pakeliuose, paruoštą „all in one“ masiniam nereikliam skoniui, ant kurios pakanka užpilti vandens, pašauti orkaitėn – ir gausi greitą, įprastą „amerikietišką pyragą“, tokį pat vienodą, kokį valgo tavo kaimynai, kolegos, be jokios gurmaniškos paslapties, būdingos tik tavo patiekalams, – daro savo įtaką kūrėjui. Rodos P.Budraičiui, kad ir kiek besigilintų į mūsų aukšo lygio režisūrinę mokyklą, tiesiog nesigauna sukurti distancijos tarp originalios pjesės ir jos interpetacijos iš savo požiūrio taško, kuri padėtų labiau identifikuoti savo stilių, paliktų savo pėdsaką inscenizuojant pjesę. Todėl galiausiai gaunasi tiesiog multiplikavimas, atkartojimas. Ir, matyt, dėl tos pačios priežasties režisieriaus prisilietimas buvo jaučiamas šiame spektaklyje tik tiek simboliškai, kiek šešėliai spektaklio metu scenoje, už, „laidojimo biuro užuolaidas“ primenančios, klostuotos uždangos.

Tačiau spektaklis „Keltininkas“ vis tik man patiko. Patiko dėl pjesės aktualumo šiandien ir rekomenduočiau į jį nueiti visiems tiems, kurie paskendę savo kasdieninėje rutinoje, susvetimėjusiuose tarpusavo santykiuose, kurie stovi ties „vidutinio amžiaus krizės“ slenksčiu ir ieško būdų, kaip nutolinti nuo saves senatvės/mirties baimę, pasirinkdami ne pačias protingiausias išeitis. Kaip sako vienas iš pjesės herojų: „Pragyvenus kartu su žmogum penkiolika metų, turi teisę svajoti (norėti) jį nužudyti. Vieni šį savo troškimą išpildo, kiti – ne.” Bet svarbiausia, kuo ši pjesė skiriasi iš kitų, kad ji ne vien iškelia tam tikrus klausimus, kurie yra aktualūs, svarbūs šiuolaikiniam žmogui (kaip tai dabar būdinga šiuolaikiniame mene), bet kartu ir svarsto, filosofuoja, ieško atsakymų, kodėl taip nutinka? Kodėl įvyksta tie susvetimėjimai? Kodėl gyvename švaistydami save visokiems bereikšmiams dalykams? Kodėl netausojame mums duoto riboto laiko limito šioje žemėje? Ką turi bendro “Titanikas” ir Dekalogas? Galų gale, kuo skiriasi geltonos citrinos nuo žalių? Kodėl ginekologAS yra įprasta, o urologĖ – didelė išimtis? Kodėl negalime Dievo taip stipriai jausti, tikėti juo, kaip stipriai jo nejaučiame, kaip stipriai juo netikime? Kodėl? Šimtai KODĖL? Ir šimtai TODĖL.

Paskutiniu metu, kaip tik savo mieliausiajam pašnekovui guodžiausi, kaip mane jau buvo pradėjęs užknisti šiuolaikinis teatras, neva bandantis prisikasti prie žiūrovo savo drąsiais dramaturginiais eksperimentais, dažniau stumiantis žmogų į dar didesnę vidinę destrukciją, nei suteikiantis ramybės, kažkokių atspirties taškų, galinčių padėti išsikapstyti iš visos šitos mėšlo krūvos. Šiuolaikinio meno mėsmalėje jau buvau pasiilgusi psichologinio teatro, ramiai ir pagarbiai atsigręžiančio į žmogų, tiesiog primenančio, kad visi žmonės – klystantys ir pasiklystantys, bet be paniekos, be pasmerkimo, be agresijos. Ir būtent S.Parulskio herojaus Keltininko dėka, keliančio nuolatos iš vieno taško į kitą, aš jį radau, aš pagaliau buvau perkelta į ta išsiilgtąjį krantą.
Rekomenduoju šį darbą tiems, kuriuos savo fantasmagoriškumu sužavėjo H.Hesės „Stepių vilkas“. Rekomenduoju jį tiems, kurie išsižioję nuo įtampos laukė, kuo baigsis filmas „The Game“ (rež. David Fincher). Rekomenduoju jį tiems, kam patiko Mariaus Ivaškevičiaus pjesė “Artimas miestas” apie vyrą, vis plaukiantį į kitą krantą, kad pasislėptų savo svajonėje, ir jo žmoną, plaukiančia į kitą krantą, kad taptų ta svajone. Rekomenduoju jį tiems, kurie pasiilgę gero, tiesmuko parulskiško teksto skambesio scenoje. Rekomenduoju jį tiems, kurie pasiilgę stiprios aktorių vaidybos (vaidino: Arūnas Sakalauskas, Jolanta Dapkūnaitė, Monika Bičiūnaitė, Vytautas Paukštė, Severija Janušauskaitė, Vytautas Kaniušonis, Jonas Verseckas, Tomas Kliukas). Ir labiausia Jums – kuriems tiesiog atsibodo eiti paviršiumi. Kurie pamiršo skaityti save lyg įdomiausią knygą šioje didžiulėje pasaulio bibliotekoje.