malys 006  

MALыš

Mažyli, nupiešk namus

Loreta Klebonaitė / Penki kontinentai

2002-04-09

Vakar Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje netilpo visi, norintys pamatyti naują Oskaro Koršunovo teatro spektaklį „Mal?š“. Spektakliui scenarijų parašė ir jį režisavo scenoje pats autorius – Marius Ivaškevičius. Pirmą kartą spektaklio eskizas pristatytas Naujosios dramos akcijos metu, o premjera teatre įvyko kovo mėnesį.

Spektaklis nuo kitų skiriasi tuo, kad jį režisuoti ėmėsi pats pjesės autorius ir, kad spektaklio veikėjai kalba dvejomis kalbomis: lietuvių ir rusų. Taigi autorius ne tik nepatikėjo savo pjesės kitam režisieriui (pirmą kartą autoriaus pjesę „Kaimynas“ pastatė režisierius C. Graužinis), bet ir pamėgino paeksperimentuoti su dvikalbyste. Dar neseniai visi Lietuvos žmonės suprato ir mokėjo abi šias kalbas, tad jiems kuo puikiausiai aiškus tekstas, tačiau dabartinis jaunimas mokyklose jau nebemokomas rusų kalbos. Jam nebeartimas ir sunkiau suvokiamas pjesės laikas ir vieta – karo metai, Sibiras.

Spektaklio laikas – 1941-ieji. Retai gali pasakyti tikslų scenoje vaizduojamą laikmetį. O šį kartą režisierius laiką parodo tiksliai – skaičiai sumaniai įrašyti puodelių dugnuose. Dundantys į Sibirą traukinių vagonai, kertami medžiai, karas, tankai – tai tik laikmečio detalės. Iš tiesų laikas spektaklyje tėra aplinka, jis tik padeda atskleisti veikėjų charakterius, norus. Tremties ir karo tema būdinga daugybei Lietuvos rašytojų kūrinių, mat rašytojai rašė apie tai, ką patys patyrė. Keista, kad jaunas pjesės autorius ir režisierius M. Ivaškevičius (g.1973 m.) vėl gilinasi į šį laikmetį. Tačiau smagu pastebėti jo savitą ironišką požiūrį į to meto reiškinius.

Tėvas, tremiamas į Sibirą, nepasiima jokių daiktų, netgi kailinių, taip norėdamas įrodyti kitiems, kad jis ten vyksta ne amžiams. Būdamas Sibire jis juokiasi iš „triedžiančių“ žmonių ir net pats iš savęs, aplinkinių vadinamo „kurva“. Dukra Silvija, likusi viena Lietuvoje, neišsigąsta ją lankančių kareivių vokiečių – flirtuodama juokiasi iš to, kad jie bando nuspėti, kuris iš jų jai patinka.

Pajuokiami, nors kartu visgi ir tyrai išsaugomi, jausmai. Tėvas nori gauti iš vadovaujančios Sibire rusės Nastios kepurę, meilę ir kailinius. Dvi poros: tėvas ir dukra Silvija; Nastia ir sūnus Lionia susikeičia vietomis. Tėvo kailinius ir kepurę nešioja Lionia, Lionios kailinius ir kepurę – tėvas. Tik meilė kažkur lieka, ji nesukeičiama, ją kiekvienas išsiveža su savimi. Sureikšminamas ir sumistifikuojamas dukters ir tėvo; motinos ir sūnaus ryšys per atstumą.

Sužaidžiama rojaus obuoliuku. Įsimylėjusios moterys gauna iš vyrų po obuolį ir kiekviena nori jį saugoti ir branginti kitaip, tačiau elgiasi visiškai identiškai. Aktorės net aprengtos panašiai – taškuotais drabužiais. Dideli balti taškai juodame fone taip pat tarsi rojaus obuoliukai, lyg laimės taškeliai juodoje niūrioje aplinkoje. Meilė sustingdo moterų veiduose tokią pačią naivią ir kvailoką šypseną, jos kuria tokią pačią naivią namų harmoniją.

Savitai pajuokiamas, ir kartu pagerbiamas moterų jausmingumas. Ašaras tėvas vadina vandeniu ausyse. Moteris priverkia ausis, kai verkia gulėdama. Tėvas ir piktinasi, kad moterys nuolat „prisipila vandens į ausis“ ir visgi gerbia jų ašaras, nori, kad Nastia „prisipiltų vandens į ausis“ belaukdama jo, o ne galvodama apie savo kariaujantį sūnų.

Kalbėjimas rusų ir lietuvių kalbomis spektaklyje ne tik perteikia šių kalbų savitumą, bet ir įgauna dar vieną prasmę. Lionia (retkarčiais ir Nastia), kalbėdamas rusiškai, turi įprotį paaiškinti vieną rusišką žodį kitu. Tai lyg ir prasminga dėl to, kad lietuvė Silvija gali nesuprasti kai kurių rusiškų žodžių. Tačiau iš tokio žodžių aiškinimo kitais artimo skambesio žodžiais, mezgamos naujos, neretai komiškos, prasmės: Носит от насиловать, могила от молчать, женщина от жена, муж от мужчина.

Kaip būdinga šiuolaikiniams spektakliams, spektaklio pradžia ir pabaiga tokia pati. Tiesa, paprastai tokia pradžia ir pabaiga rodo gyvenimo pastovumą, tų pačių reiškinių atsikartojimą. Šiame spektaklyje pradžioje ir pabaigoje keliaujama laiku. Atsikeliama į laiką, kai Lionia dar visai mažas. Pradžioje šis laikas nuoseklus, o pabaigoje, kai numanoma Lionės žūtis, visi nukeliami į jo vaikystę. Galbūt joje ieškoma Lionės veiksmų ir charakterio priežasčių, galbūt taip norima atsukti laiką, kad nelaimė nebūtų įvykusi.

Pjesės autorius prisipažįsta pradžios ir pabaigos scenai panaudojęs tikrą savo gyvenimo faktą. Darželyje jį paprašė nupiešti namą, o jis nupiešė tvorą. Šis nedidukas įvykis spektaklyje sureikšminamas. Namai – šilumos, laimės, gebėjimo dalintis laime su kitu simbolis. Tvora – benamystė, kalėjimas, atšiaurumas. Spektaklio pabaigoje motina prašo Lionę piešti namą, net tuomet, jei jo bus prašoma piešti tvorą. Taip tikimasi pakeisti jo likimą. Spektaklio programėlėje išspausdintos režisieriaus, scenografės, kompozitoriaus, aktorių vaikiškos nuotraukos, taip dar kartą sureikšminant vaiko veiksmus vaikystėje. Galiausiai, pats kūrinys pavadintas mažylio vardu. Motinai sūnus visada lieka mažylis.