malys 006  

MALыš

Maži vyrai, didžios moterys. Polemikos su istorija

Vaidas Jauniškis / Kauno diena

2002-03-16

Dviejų nacionalinių pjesių premjeros per vieną savaitę – ar taip būna kartą per šimtmetį?
Pirmoji premjera – “Barboros Radvilaitės testamentas”, parašyta poeto, eseisto Sigito Parulskio. Apie meilę ir mirtį. Apie vyrus ir moteris, kaip pats dramaturgas prisipažino viename “priešmirtiniame” pjesės interviu (kaip žinoma, juk pjesė, pasiekusi žiūrovų ausis, autoriui miršta, nebepriklauso). Kita, Mariaus Ivaškevičiaus “Malyš”, – taip pat apie meilę ir mirtį, ir abi jos – istorine tema.

Rūmai ir muliažas
[…]
Didžiulis “malyšas”

Jis išties išaugo. Daugelis nepamirš mus apėmusio džiugesio per pernykštę “Naujosios dramos akciją”, kuomet pjesė prabilo apie dramatiškuosius tautai metus, bet “Malyš” iš tiesų yra “maža” savo forma ir visai nepinkli siužetu: tėvą išvežė, jis per atstumą kalbasi su likusia Lietuvoje dukra Silvija, bet ten įsimyli (ar įsimyli, kad išgyventų?) aukštas pareigas užimančią moterį Nastią, kurios sūnus – su istorijos ironijos bilietu – atvyksta Lietuvą laisvinti nuo fašistų. Ir apsigyvena pas Silviją, kad po to, anot šios, – “nepritaptų”.

Paprasta, aišku, kaip meilė ir gyvenimas. Kaip jųdviejų laiškai-pokalbiai, kaip skystos išmatos, kurios tereiškia tavo gyvenimo lygį – ką tu valgai. Kaip sūnaus Lionios “etimologijos”: “Ponimaješ – ot slova “poniatj”. A podniatj – eto soveršeno drugoje”. Ir šiame žaviame žaidime dviem kalbomis pati kalba tarsi ir apsprendžia tolesnę būtį: ta Lionios įvardytoji “geltonkasė” Silvija pasirodo su dalgiu – “ot slova “kosa”, ir čia jo monologas baigiasi. Nes Lionia – augalas, kuris “nepritapo”.

Dar kartą gali žavėtis pjesės kalba, stipriai “užmaišyta” abiejų tautų dramaturgine koše ir kalbos poetika. Bet, lygindamas eskizinį paprastą pjesės perskaitymą tuščioje erdvėje ir su puikia aktorių vaidyba, įtari, kad šįkart buvo išsigąsta scenos. Juk – TEATRAS! Ir sugalvota – nežinia jau kam – sienos su “egiptietiškomis” freskomis, kuriose – ir dalgis, ir butelis, ir lygintuvas. Viskas švaru ir tikslu (Jūratė Paulėkaitė tam labai išranki), bet – kam? Kam – kad ir puikus – Gintaro Sodeikos – džiazas ir Arvydo Dapšio pasvingavimai, tarsi būtų kalbama apie JAV Didžiosios depresijos metus? Kam jau anksčiau regėti Algio Dainavičiaus “repavimai” stroboskopų šviesoje, nors tai ir įdomios scenos? Vien Tatjanos Liutajevos Nastiai neduota kito “nuvažiavimo”, tačiau savo puikiu, olimpiškai didingu vaidmeniu ji negali atlaikyti režisūrinio spaudimo.

Kodėl dramaturgas – o šįkart jis ir režisierius – bando vengti pjesės akcentų? Ar tik tam, kad pjesė nebūtų suvokta kaip istorinė? Kaip kalbanti vien apie tragiškus metus, kuriuose, beje, pats dramaturgas savo kūryba jau keletui metų yra užstrigęs, ir ne iš neapykantos tikriausiai. Jei Gabrielei Kuodytei (Silvija) suteiktas tikslus emocinis užtaisas, antram – tekstas, trečiam – metafora, kvartetas kažkur payra. Nusinešdamas į istoriją vargšą Ivaškevičiaus kūdikį drauge su jo gimimo ir mirties prasmėmis. Nes apie ką tada pati pjesė?