P8130155  

ŽUVĖDRA

Lietuviai Čechovą laiko savu dramaturgu

Liubov Lebedina / Tribuna, Literatūra ir menas

2015-02-13

Koršunovas nenori klaidinti žiūrovų iliuziškais spektakliais apie seniai prabėgusio laiko dvaro sodybą. Tas laikas praėjo ir jo neverta prisiminti, nereikia vilktis to laikmečio kostiumų, tačiau žmogaus psichologija liko tokia pat, kaip ir anksčiau. Ir jos ateitį taip puikiai įsivaizdavo Antonas Pavlovičius, gerai ją išstudijavęs kaip psichologas ir kaip gydytojas. Atrodytų, Koršunovo alter-ego spektaklyje turėtų tapti neišsipildęs rašytojas Treplevas, vaikęsis naujų formų, o galų gale, savo žūties išvakarėse, supratęs, kad esmė juk ne senos ir naujos formos, o tai, ką diktuoja pati dvasia, kuri jame mirė, nes neliko, ką mylėti. Štai ši iš galvos neišeinančios savimeilės drama ir kuria spektaklio psichologinį karkasą. O tuo metu visi aktoriai – kaip ant delno. Kiekvienas jų, reprezentuojantis save vienaip ar kitaip, faktiškai tris sceninio laiko valandas išgyvena savo gyvenimą, su savais kompleksais, abejonėmis ir svarbiausia – veidmainiavimu. Kad, neduok Dieve, niekas nepamanytų, jog jis yra nelaimingas. Vadinasi, kyla dilema: būti, o ne atrodyti. Įvyko labai įdomus teatrinis eksperimentas, kurio metu lietuvių režisierius mums pademonstravo, kad net ir skurdus teatras gali kurti stebuklus. Svarbiausia – įspėti temą, užkrėsti ja aktorius ir Čechovą galima ramiausiai vaidinti su džinsais. Tokį Čechovą, kuriame „Žuvėdra“ nėra nutapyta ant užsklandos kaip Maskvos Dailės teatre, o paprasčiausiai išlankstyta iš popieriaus. Bet žiūrovams rodosi, jog ji yra tikra. Tokia yra didžio meno galia.