foto321  

KELIAS Į DAMASKĄ

Košmariškų sapnų atmosferoje – kūrėjo likimo misterija

Ramunė Balevičiūtė / Lietuvos rytas

2007-03-13

Staiga namų netekęs Klaipėdos dramos teatras naująją premjerą – Oskaro Koršunovo spektaklį „Kelias į Damaską“ pagal itin retai statomą Augusto Strindbergo trilogiją – buvo priverstas parodyti pirmiausia sostinėje.

Pernai rudenį, tarptautinio festivalio „Sirenos“ metu, spektaklio eskizą buvo galima išvysti „Menų spaustuvės“ angare. Košmariškų sapnų ir vizijų atmosferos, kurią tuomet tarsi materializavo atšiauri erdvė, tradicinė scena-dėžutė nepražudė. Toji atmosfera nė akimirkai neapleidžia per visą daugiau kaip trijų valandų spektaklį ir dar ilgai jam pasibaigus.

Visada sunku kalbėti apie spektaklius, kurie yra ne tik vieno ar kito dramos kūrinio interpretacija, bet ir nuoširdūs asmeniniai menininko išsisakymai. Kita vertus, regis, būtent to labiausiai trūko paskutiniuose O.Koršunovo darbuose.

Geriausi scenos meno pavyzdžiai dažnai įrodo, kad beatodairiškas atvirumas gali būti nemalonus, gali trikdyti, net žeisti. Paties A.Strindbergo kūriniai, spektakliai pagal juos buvo aršiai puolami, ne sykį uždrausti. Kaip ir pagrindinio „Kelio į Damaską“ herojaus – Nepažįstamojo.

XIX-XX amžių sandūroje sukurta draminė trilogija priskiriama A.Strindbergo kūrybos periodui, vadinamam „žiauriuoju teatru“. Dramaturgas sujungė natūralizmo principus ir modernizmo ieškojimus: maksimaliai aštrūs konfliktai, kartais sutirštinami iki grotesko, čia dera su nuoseklia psichologine motyvacija ir atpažįstamomis situacijomis.

„Kelias į Damaską“ – tai žmogaus, menininko, kelias paties savęs, artimo savo ir Dievo link. Kūryba, Meilė ir Dievas yra kertinės temos, vienijančios ir įvairiais leitmotyvais skambančios spektaklyje – didingoje menininko likimo misterijoje.

Ji prasideda jo, Nepažįstamojo (aktorius Vytautas Anužis), šiurpiu pamišėlišku kliedesiu. „Sapno liepsna teka mano gyslomis“, – ištaria žmogus, regintis savo praeities, karščiuojančios savo sielos ar paties sukurtos meninės tikrovės šmėklas.

Sceną beprotnamyje iškeldamas į pačią spektaklio pradžią, režisierius suteikia keletą suvokimo perspektyvų pasakojamai istorijai. Ar Nepažįstamasis jau po mirties keliaus skaistyklos ratais, ar savo viduje išgyvens akistatą su savimi ir aukštesnėmis jėgomis, ar tiesiog prisimins jau nueitą kelią?

Skirtingiausias veiksmo vietas spektaklyje atstoja keletas scenografės Jūratės Paulėkaitės sukurtų stiklinių narvų su kraupiomis pragariškomis instaliacijomis ir stumdomas gultas su uždengtu numirėliu. Viename tų narvų – raudonajame pamišėlio kambaryje – kabo pragaištingoji knyga. Iš šitos knygos Nepažįstamasis skaito apie pirmąjį susitikimą su Dama – vienintele ir tikra mylimąja (aktorė Eglė Barauskaitė).

Šitą knygą apspjaudo pasišlykštėję dėl joje skelbiamų erezijų ir šventvagysčių aplinkiniai. Šitos knygos pažada neskaityti Dama. Šita knyga pagaliau pražudo patį jos kūrėją. Tad kas yra kūryba – Dievo dovana ar prakeikimas – svarstoma spektaklyje. „Prakeiktas, prakeiktas“ – šiurpą keliančių Gintaro Sodeikos muzikos akordų lydimas gieda pamėklių choras spektaklio pradžioje.

Ar gali žmogus ateiti į pasaulį pažymėtas blogio įdago, ar tai tėra pasiteisinimas dėl sąmoningai kuriamo blogio? Ar gali išvengti atpildo už padarytą blogį? Ar gali meilė padėti pabėgti nuo kaltės, nuo savo paties demonų?

Tokius klausimus slepia, rodos, paprastos ir net schematiškos „Kelio į Damaską“ situacijos. Nepažįstamasis įsimyli ištekėjusią moterį, apsigyvena jos namuose, vėliau pabėga su ja, veda, skurdo prispirtas atvyksta į jos tėvų namus, išguitas iš ten patenka į beprotnamį. Paskui jis grįžta ieškoti mylimosios, galop yra priverstas nusilenkti prieš Aukščiausiąjį ir vėl leistis į kelią – tik dabar jau atgailos ir susitaikymo link.

Visas spektaklis tvinksi didžiule įtampa. Net kai košmariškas vizijas keičia lyriškos ar sąmojumi kibirkščiuojančios scenos. Tai, be abejo, sudėtingas iššūkis aktoriams, pratusiems, beje, prie visai kitokios vaidybos stilistikos. Tiesa, tai jau antrasis O.Koršunovo darbas su Klaipėdos teatro trupe, tačiau jis mažai kuo primena prieš keletą metų statytą „Šaltą vaiką“. Drąsiai galima teigti, kad ne vienas „Kelio į Damaską“ aktorius čia sukūrė geriausius pastarojo meto savo vaidmenis.

Spektaklyje nėra nė vieno blankaus veikėjo. Visi jie – Vytautas Paukštė, Igoris Reklaitis, Darius Meškauskas, Nelė Savičenko, Regina Šaltenytė, Rytis Gustaitis, Eglė Jackaitė – nuausti iš niuansų, paslėptų troškimų bei ketinimų. O iš tiesų netikėtas V.Anužio ir E.Barauskaitės duetas inspiruoja daugybę asociacijų – nuo buitinių iki biblinių – ir sukuria emocingiausias spektaklio akimirkas.

„Strindbergas yra atviras. Jis ypač aktualus šiandien, nes atskleidžia tokias temas, apie kurias dabartinėje visuomenėje nenorime kalbėti, – apie savo dvasines nesėkmes ir ligas, tokius dalykus kaip sąžinė, tikėjimas ir abejonės“, – sakė spektaklio režisierius.

Čia jis tiksliai suformulavo teatro misiją, apie kurią šiandien irgi nebenorime kalbėti.