Dugne  14 photo-D.Matvejevas  

DUGNE

Koršunovas nusileido į dugną

Marina Davydova

2011-04-20

Vienas labiausiai pamėgtų Rusijoje režisierių iš artimojo užsienio Oskaras Koršunovas Vilniuje pastatė spektaklį „Dugne“ ir ne tik sukūrė geriausią savo pastarojo meto spektaklį, tačiau ir visiškai neįprastai perskaitė chrestomatinę pjesę.

Naujasis darbas nepanašus nė į vieną iš ankstesnių garsaus lietuvių statytojo darbų. Koršunovas visada buvo didžiosios teatrinės formos meistras. Net jei jo spektakliai ir buvo vaidinami palyginti kamerinėse erdvėse, juose vis vien buvo jaučiamas visai ne kamerinis užmojis. Paskutiniuose režisieriaus spektakliuose, ypač Peterburgo Aleksandros teatre išleistame „Užsispyrėlės sutramdyme“, šios jo stiliaus ypatybės išaugo jei ne iki absurdo, tai bent iki tam tikros logiškai suvokiamos ribos. Hipertrofuotas teatrališkumas ir sceninių priemonių perviršis užuot išryškinęs režisieriaus mintį ją užslopino ar net, sakyčiau, užšlemštė. Ir štai spektaklyje „Dugne“, pastatytame gimtojoje Lietuvoje, jo paties įkurtame privačiame teatre, kuris taip ir vadinasi – Oskaro Koršunovo teatras (OKT), režisieriaus stilius pasikeitė. Jokio pertekliaus, jokio akį rėžiančio teatrališkumo. Priešingai, taupus scenovaizdis, mažytė salė, kuriame maksimaliai suartėja aktoriai ir žiūrovai, aktoriai, į publiką besikreipiantys be ceremonijų, lyg šie būtų geri jų pažįstami.

Scenoje stovi ilgas balta staltiese užtiestas stalas. Palei jį – kėdžių eilė. Ant stalo gausybė butelių ir stiklinių. Kaip ir viskas… Na, dar kampe, nuošalėje stovi krūva suverstų dėžių, kuriose veikiausiai ir buvo sukrauti buteliai. Iš išorės vyksmas primena kažką tarp spaudos konferencijos ir šermenų. Didžiąją dalį laiko veikėjai sėdi veidu į publiką ir laido jai replikas – išpažįsta nuodėmes, kartkartėmis melancholiškai samprotauja apie gyvenimo prasmę, geria „karčiąją“ ir užkanda ostiją primenančiais sausainiais. Tam tikru metu karstelėjęs gėrimas išpilstomas į briaunotas stiklines ir siūlomas žiūrovams. Ir žiūrovai – ne kurie su malonumu – supranta, kad stiklinėse ne butaforinė, o tikrų tikriausia degtinė.

Veiksmo čia – minimumas. Ir tai visai nenuostabu, nes vaidinama ne visa pjesė, o tik ketvirtasis veiksmas, kuriame įvykių mažiausiai. Toks režisieriaus ėjimas pats savaime begalę kartų statyto kūrinio turiniui suteikia visiškai naują prasmę. M. Gorkio pjesės paskutinis veiksmas tampa savotišku garsiosios Samuelio Becketto pjesės „Belaukiant Godo“ tęsiniu. Tik Koršunovo režisuotas tęsinys pavyksta dar tragiškesnis ir beviltiškesnis, nei žymiojo airio šedevras. Becketto herojai laukia Godo, kuris taip ir neateis. Ten taip pat beveik nėra įvykių, veiksmas vyksta tarsi ratu. Personažų replikos kartojasi, lyg užstrigusi plokštelė. Tačiau Becketto veikėjams lieka viltis, kad anksčiau ar vėliau nepažįstamasis, tačiau laukiamas svečias, kurio vardas nedviprasmiškai rimuojasi su žodžiu „God“, vis dėlto apsireikš. Koršunovo spektaklyje vilties nėra.

Ketvirtajame veiksme, žinia, Luka jau išėjęs. Mes jo nematėme. Mes apie jį sužinome tik iš nakvynės namų gyventojų žodžių. Ir dėl to įkyriai veikėjų kartojamas paslaptingojo personažo vardas iš esmės sutampa su Godo vardu. Visi ginčai apie Luką, apie tai, koks jis yra, ar galima juo tikėti, tai, be abejo, ginčas apie God(o). Ir ką gi to Lukos-Godo pasirodymas pakeitė šių herojų gyvenime? Iš esmės – nieko. Jie vis taip pat neranda sau vietos, neturi nė menkiausios gyvenimiškos atramos. Jie vis dar pasinėrę į gyvenimo rutiną, į prasmirdusią buitį, vis taip pat slopina nevilties ir nusivylimo jausmą degtine. Ketvirtojo veiksmo tekstuose įmontuotos garsių replikų ir monologų iš pirmųjų pjesės veiksmų ištraukos naujame kontekste netenka ankstesnės vitališkos jėgos. Iš jų telieka tik „žodžiai, žodžiai, žodžiai”.

Pačiame spektaklio finale Aktorius, jau po savižudybės, pasirodo tarytum šešėlis, šmėkla ir užsirioglinęs ant kampe sustatytų dėžių krūvos skaito Šekspyro monologus. Visų geriausia būtų finale tiesiog ištarti žymiąją Hamleto frazę „toliau – tyla“. Beje, šių žodžių Koršunovo spektaklyje nėra. Aktorius spektaklyje „Dugne“ jam toks svarbus dar ir dėl to, kad visi jo pastarojo meto spektakliai, įskaitant ir nesėkmingus, kaip, pvz., „Užsispyrėlės sutramdymas“, tapo teatro prasmės paieškomis ir mėginimu išteisinti šią meno rūšį, kuriai jis paskyrė kone visą savo sąmoningą gyvenimą. Čia į pirmą planą patenka ne teatro išteisinimas, o paties gyvenimo išteisinimas. Teatras čia tampa ne tiek savirealizacijos (ir iš dalies savimeilės – nuo šito nepabėgsi) būdu, kiek būdu rasti būties prasmę per meninę kūrybą. Regis, tik tai ir suteikia būčiai bent šiokią tokią prasmę.

Įdomu, kad pastaruoju metu didžiuma talentingų Europos režisierių perbėgo nuo pastatyminio teatro, kurį kurdami daugelis jų pasiekė kūrybinių laimėjimų, prie „gyvenimo kūrimo“ teatro (ryškiausias tokio pobūdžio pavyzdys – vengras Árpádas Schillingas, galiausiai apskritai atsisakęs įprastinės sceninės praktikos ir pradėjęs parateatrinius ieškojimus). Koršunovas pačios scenos, aišku, neatsisako, bet, regis, jo evoliucija pasuko būtent šiuo maršrutu: nuo pastatyminio teatro prie „gyvenimo kūrimo“ teatro, nuo efektingų triukų prie mąslaus minimalizmo. Įdomu, kad teatro istorijoje dar nė vienas režisierius, pasukęs panašiu keliu, atgal nesugrįžo. Tai vienos krypties eismo gatvė ir kyla įtarimų, kad šis kelias – teisingas.

***

Iš rusų kalbos vertė Andrius Jevsejevas.