P8130155  

ŽUVĖDRA

Koršunovas apginkluoja žuvėdrą

Alberto Ojeda / El Cultural, 7 meno dienos, Menų faktūra

2015-11-20

Nacionalinis dramos centras ruošiasi priimti vieną iš Europos teatro renovacijos totemų. Oskaras Koršunovas šį penktadienį atvyksta į Madridą su „Žuvėdra“, distiliuota jo kompanijos laboratorijoje. Lietuvių režisierius, ištikimas savo credo, šioje „Žuvėdros“ versijoje nuvalo nuo Čechovo pjesės dulkes, kurios laikui bėgant apsėdo jos esenciją. Koršunovas pasinaudoja proga ir sujungia pjesę su šiuolaikinio žmogaus ieškojimu bei skausmu.

„Šiame estetiniame Trepliovo diskurse, kuriame jis kaltina savo epochos teatrą dėl rutinos ir prietarų, randame panašumų su kūrybinga Koršunovo asmenybe. „Reikia naujų formų. Jei jų nėra, geriau nereikia nieko“ – žymusis Trepliovo teiginys, kurį kai kas lygina su Hamleto dilema „būti ar nebūti“. OKT steigėjas pasisavino šį teiginį prikelti šiai „Žuvėdrai“ bei didžiajai daliai kitų per 15 kūrybos metų pastatytų spektaklių. Galbūt Koršunovas save labiau atpažįsta antroje teiginio dalyje – jis linksta į tuštumą. Tai mes matome jo beveik vienuoliškame pastatymo asketizme. Šioje pjesėje jis pristato aktorius susėdusius eilėje, tarytum vyktų repeticija. Žingsnis pirmyn kiekvieną syk, kai ateina eilė sakyti kalbą. Scenografijos beveik nėra: tik balkšva šviesa, sklindanti iš lubose kabančių lempų, daugiau nieko. Antroje dalyje dar yra stalas ir sofa. Visas spektaklio svoris ir atsakomybė prikelti naujam gyvenimui sudėvėtą tekstą tenka aktoriams, kurie šluote šlavė hiperbolines pagyras įvairiuose festivaliuose. Paminėkime jų vardus: Martynas Nedzinskas (Trepliovas), Agnieška Ravdo (Nina), Nelė Savičenko (Arkadina)… Tikslumas, emocija ir natūralumas – tokie yra pagrindiniai jų vaidybos bruožai. Nerėkdami, o šnibždėdami, jie pakeri žiūrovą, kuris dvi su puse valandos maudosi jausmų krioklyje.

Koršunovas taip pat pabrėžia sąsają tarp „Žuvėdros“ ir „Hamleto“. Čechovas „Žuvėdroje“ sėja užuominas, o kai kur ir atvirai cituoja klasikinę Šekspyro pjesę. Be to, Trepliovo tragedija rutuliojasi panašiai, kaip ir Danijos monarcho: jis stengiasi atplėšti savo motiną iš Trigorino – vyro, kurį laiko išnaudotoju, gniaužtų. Koršunovas pabrėžia teatro būtinumą ir reikiamybę, kalbėdamas apie katarsinį atskleidžiamumo efektą: sąmokslas prieš karalių atskleidžiamas komikų spektaklio dėka. Koršunovas kuria, siekdamas prikelti palaidotas tiesas. Su savo „Žuvėdra“ jis pabaigia trilogiją, kuri prasidėjo su „Hamletu“ ir kurią vėliau sekė, būtent, Gorkio „Dugne“. Visi trys pastatymai yra nulieti asketiškoje Vilniaus studijoje, įkvėpti obsesišku troškimu atnaujinti klasikų keliamus klausimus.

Po šios trilogijos Koršunovas ėmėsi „Paskutinės Krepo juostos“, absurdo hito. Jis atveža šį monologą su Beketo parašu į „Temporada Alta“ festivalį, į kurį atvažiuoja kartu su aktoriumi Juozu Budraičiu, tikra Lietuvos scenos institucija. Šių mini gastrolių dėka Ispanijos publika turės progos paragauti dramaturginio intensyvumo kurį Koršunovas švirkščia į savo montažus. Režisieriaus ranka supa ir atnaujina senojo kontinento sceną kartu su kitais guru, tokiais kaip Romeo Castellucci, Thomas Ostermeier, Jan Klata… Figūromis, kurios lankosi Europos festivaliuose ir, kartu su polemikomis bei išsiskiriančiomis nuomonėmis, stengiasi kurti sceninę gramatiką, atitinkančią ir stimuliuojančią šiuolaikinį žiūrovą. Šiame kontekste Koršunovas neša „anti teatro“ vėliavą ( sunaikindamas kanonines konvencijas), kuris jau prasisunkė į oficalų ratą, nepaisant to, jog yra gimęs visiškai heterodoksinėje radikalios nepriklausomybės žemėje. Jo kelias atrodo aiškus: „Naujos formos, arba nieko“.