gediminas_packevicius_vasarvidzio_nakties_sapnas31  

VASARVIDŽIO NAKTIES SAPNAS

Komedija mirė, tegyvuoja komedija!

Lietuvos žinios / 1999-11-22 / Ingrida Daunoravičiūtė)

1999-11-22

Kas sieja vienu metu Lietuvos kino teatruose pasirodžiusį eilinį Holivudo hitą ir neeilinę premjerą, įvykusią Akademinio teatro Mažojoje salėje? Tik pavadinimas “Vasarvidžio nakties sapnas”. Gal dar šiek tiek didžiojo W.Shakespeare’o tekstas. Sako, jog kadaise genialusis dramaturgas šią komediją parašęs kažkieno vestuvių proga. Tad nieko keisto, jog “Vasarvidžio nakties sapnas” išėjo toks žaižaruojantis, spalvingas, pertekęs fantastikos ir gana prieštaringų dalykų.
Bėda tik, kad W.Shakespeare’as negalėjo numatyti nei savo nemirtingo populiarumo, nei komedijos, kaip žanro, išsisėmimo. Iš tiesų be galo sudėtinga prajuokinti šiuolaikį žiūrovą. Seni triukai nebeveikia, o ir menininkai – aktoriai ir režisieriai – daugiau linkę juoktis iš savęs, džiaugtis savimi, geriausiu atveju, prikišamai parodyti ir išjuokti kokią nors visuomenės blogybę, nei priversti žiūrovus iki ašarų kvatotis.

Spektaklis

Režisierius Oskaras Koršunovas nėra koks nors Holivudo amatininkas. Aišku, ir jis turi visiems menininkams būdingą bruožą – per kūrybą kalba apie save. Be to, “Vasarvidžio nakties sapnas” kupinas ironijos, aštrios, šokiruojančios formos ir naujų ieškojimų. Spektaklis išlošia ir dėl jaunų, azartiškų aktorių, kuriems daug labiau tinka vaidinti paauglių meilės kančias. Jie dainuoja arijas ir atlieka ritmiškus juodaodžių užkeikimus, juda ir atlieka akrobatinius triukus kaip tikri profesionalai.
Vis dėlto spektaklis ištęstas, ne visada įdomus ir linksmas, iš tiesų netgi sprangus kaip pjuvenų duona. Tomis pjuvenomis lyg laimės ryžiais Italijoje buvo gausiai barstomi besimylintys spektaklio personažai. Ir tai anaiptol nebuvo vienintelis spektaklio simbolis. Jų, kaip ir įvairiausių ritualų, šėtoniškų ir rimtų, į tris veiksmo valandas buvo sutalpinta pakankamai. Sunkoka žiūrėti tokį “Vasarvidžio nakties sapną”, kuriame žaismingą įsimylėjėlių dialogą staiga nutraukia arši lentomis trankomų grindų ir žviegimo kakofonija, ar koks nors visai netikėtas nepadorus arba egzotiškas gestas.

Viltis

O.Koršunovo spektaklis ir prieštaringas, ir sprangokas, yra jame ir beveik mėgėjiškų scenų, bet jis savas, artimas. Spektaklis neabejotinai sulauks anšlago. Dėl to kaltas ir tas magiškas žodis – W.Shakespeare’as. Matyt, šis dramaturgas ypač parankus menininkams, norintiems apibendrinti besibaigiantį XX a. ir nuspėti ateities meno temas bei kūrybos priemones.