foto321  

KELIAS Į DAMASKĄ

Klaipėdos dramos teatras premjerą rengs Vilniuje

Rita Bočiulytė / „Klaipėda“

2007-03-02

Rekonstrukcijai uždarytas Klaipėdos dramos teatras pradėjo gyvenimą „ant ratų” ir ilgai lauktą premjerą – Oskaro Koršunovo režisuotą „Kelią į Damaską“ – į sceną išleis ne Klaipėdoje, o Vilniuje.

Kovo 6 ir 7 dienomis Augusto Strindbergo trilogijos „Į Damaską“ inscenizacija, pavadinta „Kelias į Damaską” (dviejų veiksmų inscenizacijos autorius ir režisierius O.Koršunovas), startuos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Reklama

Klaipėdos dramos teatro vadovas Gediminas Pranckūnas tikisi, kad šis spektaklis atpirks visus teatrą užklupusius benamystės vargus ir vilniečiai įvertins uostamiesčio teatralų pastangas.

Klaipėdiečiams premjera bus pristatyta kovo 9 ir 10 dienomis Žvejų rūmuose.

Retai statomą A.Strindbergo trilogiją „Į Damaską“ O.Koršunovas pirmąkart režisavo prieš metus Oslo nacionaliniame dramos teatre Norvegijoje. Spektaklis Klaipėdos dramos teatre, kaip teigia jo statytojai, – jau nauja kūrinio interpretacija. Kuriant jį uostamiestyje, režisieriui talkina ištikimoji jo komanda – scenografė Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika.

„Kelyje į Damaską“ vaidins aktoriai Vytautas Anužis, Darius Meškauskas, Vytautas Paukštė, Igoris Reklaitis, Rytis Gustaitis, Nelė Savičenko, Eglė Barauskaitė, Regina Šaltenytė, Eglė Jackaitė.

Provokuoja atvirumą

Švedų literatūros klasiko A. Strindbergo trilogija „Į Damaską“ – dvasinė drama, kurioje gyvenimo prisiminimai ir atsakomybės našta žmogų gniuždo ir sykiu skatina žengti savęs pažinimo keliu. Prieš premjerą kalbinti spektaklio režisierius ir aktoriai vylėsi, kad ne tik jiems, bet ir publikai naujasis teatro kūrinys bus aktualus.

Koršunovo teigimu, ši trilogija yra viena sudėtingiausių ir erdviausių Strindbergo pjesių, suteikianti galimybę turtingai teatrinei kalbai.

„Strindbergas galbūt vienintelis autorius, labiausiai atvirai sugebėjęs kalbėti apie save, kartu apie kiekvieną iš mūsų, – sakė režisierius. – Savo trilogijoje jis permąsto vidutinio amžiaus vyro gyvenimą, kalba apie kūrybą, meilę, dievoiešką, tikėjimą, netikėjimą, savo gyvenimo tikslo paieškas… Gal ir keistai skamba, jis kalba apie kūrybos ir meilės nesuderinamumą, apie vyrą ir moterį, apie jų nenumaldomą norą būti kartu ir tos būties nepakeliamumą…“

Tai temos, kurios ir pačiam Koršunovui svarbios šiuo gyvenimo laikotarpiu. „Aš pats jaučiuosi pakeliui į Damaską. Mes visi esame pakeliui į Damaską“, – sakė jis.

„Mes įpratę matyti gyvenimą kažkokiomis televizinėmis spalvomis, kaip „muilo operose“, o iš tikrųjų mes gyvename taip, kaip gyvename. Ir apie tai kalbėti atvirai Strindbergas provokuoja. Jis atskleidžia tokias temas, apie kurias dabartinėje visuomenėje vengiame kalbėti, – apie savo dvasines nesėkmes ir ligas, tokius dalykus kaip sąžinė, tikėjimas ir abejonės. Apsimetinėjame, kad mūsų niekas nekamuoja, ir vaidiname, kad gyvename…“ – samprotavo Koršunovas.

„Todėl pasirinkau Strindbergą, statau jį antrąkart. Jis man padeda suvokti save, – sakė režisierius. – Tikiuosi, kad šis spektaklis padės ir aktoriams, ir žiūrovams suvokti save. Tai didžiausia mūsų siekiamybė“.

Būtent Klaipėdoje

Oskaras Koršunovas pabrėžė, kad jam ši dramaturginė medžiaga yra labai aktuali, gali būti, kad prie jos ir vėl kada nors sugrįš.

„Ji neišsemiama, – tvirtino jis. – Čia yra visos esminės temos – kūrybos, meilės, ieškojimo, bėgimo nuo Dievo, jo atradimas, išprotėjimo ir neišprotėjimo dalykai, – kiek mes apskritai esame adekvatūs, galvodami, kad esame protingi, ir kiek mes esame iš tikrųjų tikri, būdami išprotėję…“

Antrąsyk pastatyti šį kūrinį jis norėjo ir ketino. „O būtent Klaipėdoje tai darau todėl, kad prieš trejus metus režisuodamas čia M. Mayenburgo „Šaltą vaiką“ (spektaklis tuomet tapo sezono favoritu, o trys jo aktoriai ir režisierius pelnė prestižiškiausius Lietuvos teatre „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus, – aut. past.) susidūriau su šia trupe, šiais aktoriais. Absoliučiai jais pasitikiu. Tokią sudėtingą dramaturginę medžiagą rizikavau įkūnyti tik su jais. Nemanau, kad Vilniuje galėčiau surinkti tokią trupę. Klaipėdos dramos teatras labai stiprus savo aktoriais. Tokia situacija dabar, bet nežinia, kaip ji pasikeis, nes teatras griūna, pastatas uždarytas rekonstrukcijai ir spektakliai jame nebevaidinami. Po penkerių ar septynerių metų neaišku, kas bus, ar tie aktoriai besusirinks. Bet kol kas, mano galva, tai stipriausia trupė Lietuvoje. Nes, tarkim, Vilniuje valstybiniuose teatruose yra gerų aktorių, bet jie išsibarstę, dirba pagal sutartis, televizijose. O čia yra kolektyvas, kuriame galima statyti, pavyzdžiui, Strindbergą.“

Paklaustas, ar naujasis pastatymas labai skirsis nuo norvegiško varianto, O. Koršunovas sakė, kad spektaklis bus gerokai kitoks: „Tai autobiografinė Strindbergo pjesė, savotiška autoriaus savirefleksija – labai retas reiškinys dramaturgijoje. Tai provokuoja asmeninį suvokimą ir asmeninį išgyvenimą to, ką darai. Todėl tas spektaklis Norvegijoje buvo nuaustas iš tenykščių aktorių asmeninio gyvenimo, o čia – iš šių aktorių asmeninio gyvenimo. Jų gyvenimai skiriasi, ir spektakliai todėl skiriasi. Vizualiai – irgi. Neįmanoma reprodukuoti to paties, nes teatras yra visų pirma susidūrimas su žmonėmis, bendravimas su jais. Čia ne multfilmas – negali paimti ir vėl nupiešti tą patį.“

Be puikybės

Aktorius Darius Meškauskas „Kelyje į Damaską“ vaidins Cezarį Pamišėlį. „Šiame spektaklyje šis vaidmuo – kaip pagrindinio veikėjo alter ego. Aš per visą spektaklį sekioju jam iš paskos kaip sąžinės priekaištas dėl pagrindinės jo nuodėmės. Tai – puikybė. Tokia pagrindinė kūrėjo nuodėmė. Kita vertus, be puikybės tu nebūsi kūrėjas. Čia ir yra dilema“, – šypsojosi D. Meškauskas.

Aktoriui Vytautui Anužiui „Kelyje į Damaską“ patikėtas pagrindinis Nepažįstamojo vaidmuo. „Nepaprasta pjesė, – tvirtino jis. – Čia kalbama apie tokius esminius žmogaus būties dalykus, apie tokią didelę drąsą ir išgyvenimus, kančią ir skausmą!.. Visai nesimaivant ir nekoketuojant, absoliučiai sąmoningai suprantant, kad nuodėmė, kuri padaryta, niekur nedingsta, tu iš jos niekada neišsivaduosi. Tave gali išvaduot tas, kuris tave teisia, smerkia. Vadinasi, tu turi nueiti kelią į Damaską – savo kančios kelią. Be jokių garantijų, kad ta nuodėmė bus išpirkta ir kad toji skaistykla pasibaigs. Apie pabaigą niekas gi nešneka… Autorius ragina nusilenkti, išvalyti pačią didžiausią žmogaus nuodėmę – puikybę. Už tą nuodėmę žmogus labiausiai baudžiamas“.

Jis vaidina žmogų, kuris ieško savo vietos po saule ir kvestionuoja savo būtį per Dievą, ieško išganymo per moterį ir eina savo Golgotą visąlaik klupdamas. „Betgi jis negali lygintis su Dievu. Jis praeina visą šį kelią – pažinimo, savo nuodėmės suvokimo ir atpirkimo, susitaikymo ir nusilenkimo kelią. Jis labai išdidus, turintis didelių kūrybinių ambicijų. Tai yra kūrėjo kelias, be abejonės“, – sakė V.Anužis.

Meškausko nuomone, galbūt tai nebus labai populiarus ir gausiai lankomas spektaklis, bet kur kitur, jei ne valstybiniame teatre, bandyti kurti meną. „.. Ir galvoti apie žmogaus sielą, jo dvasinius išgyvenimus. Manau, čia yra tam tinkama vieta. Toks spektaklis reikalingas, labai svarbus“, – teigė aktorius.

V. Anužio žodžiais, „Kelio į Damaską“ kūrimas aktorius labai paveikė. „Ne tik profesine, bet ir žmogiškąja prasme tai – didžiulis žingsnis pirmyn. Koršunovas „atrakino“ mus ir pjesę. Mūsų teatrui tai – irgi bus didelis žingsnis pirmyn“, – įsitikinęs aktorius.

Kaip nusiteikęs turėtų ateiti žiūrovas į šį spektaklį?

„Kaip eidamas į bažnyčią“, – mano V. Anužis.

„Be jokio nusiteikimo, svarbu, kad ateitų“, – šyptelėjo O. Koršunovas.

Pastatęs šį spektaklį Klaipėdoje, jis bent metus ketina atsikvėpti ir neplanuoja jokių naujų pastatymų. „Strindbergas – labai sudėtinga medžiaga, reikia pailsėti“, – prisipažino O.Koršunovas. Jis ruošiasi važiuoti į Kiniją – Pekino akademijoje skaitys paskaitas apie Šekspyrą.