foto210  

ŠALTAS VAIKAS

Klaipėdos aktoriai tiria „Šalto vaiko“ bylą

Jona iš Monmartro / delfi.lt

2004-03-08

Avanscenoje – plastikiniai maišeliai su juose „užšaldytais“ įkalčiais, scenoje – sterili (visu savo baltų plytelių gražumu į žiūrovus atsuktas didžiulio tualeto interjeras) aplinka ir tokie pat sterilūs savo lygiais kostiumais ir veidais vyrai bei moterys. Užuomazga paprasta – vyras sutiko moterį; švilpavo tarsi stūgaujantis vėjas, ir staiga – ji. Kaip tai įvyko?

Veikėjai traukia iš plastikinių maišelių taures su gėrimais, deda ant plytelėmis klijuotų „kubų“ ir labai iš tolo, nuo pat priešistorės, imasi atkurti būsimos istorijos aplinkybes. Viskas įvyko tualete…

Vokiečių dramaturgas Marius von Mayenburgas, kurio „Šalto vaiko“ premjerai kovo 5 d. Klaipėdos dramos teatro aktorius ruošė vilniškis Oskaras Koršunovas (savo OK teatre pastatęs jau dvi von Mayenburgo pjeses), šįkart surezgė labai neprastas ir daugiau nei dviprasmiškas veiksmo aplinkybes. Nuo ko viskas prasidėjo? Galima sakyti, jog nuo vargšo ekshibicionisto Heningo organo, tą sykį nesėkmingai pasirinkusio būtent šį moterų tualetą; taip pat ir nuo šlykštaus žiedo, dėl kurio įtūžusį Johaną pavarė sužadėtinė. Turbūt dar ir nuo alaus bokalo, kurį Zilkė, neapsikentusi Vernerio inkštimo, tąkart tiesiai prieš jo nosį šliūkštelėjo ant vežimėlyje šąlančio vaiko. Ir nuo darbdavio iš higienos prekių firmos kortelės, kurią būsimai egiptologei Lenai įbruko kaip tik tą dieną ją aplankęs savimyla Tėvelis ir paskelbęs, kad visas santaupas išleis kelionėms po pasaulį. Bet iš tikrųjų – nuo moterų tualeto, į kurį nuo Tėvelio priekabių bare bėgo Lena, čia jos tykojo Heningas, šį pritalžė Johanas ir… pasiūlydamas merginai tuoktis dovanojo tą patį žiedą.

Dramaturgas kloja detektyvo ir psichodramos sluoksnius sekdamas viena logika – kas blogai prasideda, dar blogiau baigiasi ir, atrodytų, verčia aukštyn kojomis vieną savo tolimo tėvynainio Büchnerio istoriją: peiliu užsimoja ne vyras, bet moteris. Tiesa, iki mosto reikia „priaugti“, tad von Mayenburgas atlieka viešą ir kruopščią autopsiją; jos išvadoms nieko neprikiši: žmogus yra visuomenės ir šeimos įkaitas, visiškai priklausomas nuo stipresniųjų valios ir savo fobijų, kurias pasėja ir išaugina ne kas kitas, o ta pati šeima ir visuomenė. Kaip bepažvelgsi – suknistas uždaro rato gyvenimas, beje, ne tik silpniems, bet ir stipriems, t.y. turtingiems, nes jie taip pat nėra savo laimingo likimo kalviai: šiaip nelinkę į smurtą, bet tam tikromis situacijomis nesusivaldantys. Kitaip tariant, kur bespjausi, pataikysi į vandeniu reikalingą nuleisti unitazą.

Įkurdindamas veikėjus tviskančiame nuo švaros tualete, taigi pačioje istorijos pradžių pradžioje, režisierius dramaturgo „blogai ir blogiau“ montuoja tarsi siurrealius ir ekscentriškus amžinai kuklaus „buržuazijos žavesio“ vaizdinius. Retsykiais įsiterpiantys beveik lynčiški „pasąmonės šuoliai“ kiek supainioja kaltų ir nekaltų, teisių ir neteisių paieškas, tačiau kaip tik šie šuoliai (kartu su senais gerais a parte) skirti pažadinti jau mūsų advokatinę sąmonę, į kurią ir kreipiasi spektaklio veikėjai. Juk spektaklis – greičiau bylos pavadinimu „šaltas vaikas“ tyrimas, įtariamųjų ir liudininkų akistata, kurie tarsi prakeikti vėl ir vėl turi kartoti visus su jais nutikusius įvykius. Jiems bekartojant ir supranti, kad glotnaus paviršiaus ir nežinia kokio turinio kontrastas, kurio simboliu gali laikyti centre stovintį unitazą (šiaip jau artimiausią Lenos „draugą“, su kuriuo ji dalijasi visomis savo negerovėmis), būdingas visiems, o didžiulį peilį į Lenos rankas įbruka ne tik Johanas. Visi mes surišti į bendrą potencialios žmogžudystės ir savižudybės mazgą, nes visi gyvename čia ir dabar.

Oskaras Koršunovas, statydamas „Šaltą vaiką“, nesusigundė Klaipėdos dramos teatro jaunaisiais, bet pasirinko vyresnius, puikiai žinomus ir, atrodytų, bet kokiai užduočiai pasiruošusius aktorius. Tai į eilę „pasisakymams“ surikiuoti, tai keisdamiesi vietomis ir keisdami „įkalčius“, Vytautas Anužis (Johanas), Eglė Barauskaitė (Lena), Nelė Savičenko (Zilkė), Igoris Reklaitis (Verneris), Darius Meškauskas (Heningas), Vytautas Paukštė (Tėvelis), Valentina Leonavičiūtė (Mamytė) ir jauniausioji – Eglė Jackaitė (Tinė) keliais judesiais ir kuo tikslesnėmis intonacijomis piešia „prisiekusiesiems“ tarpusavio santykius, taikydami ir į situacijos komiškumą, ir dramiškumą. Komiška ji charakterių tipiškumu, bemat atpažįstamais šeimyniniais „budelio ir aukos“ ryšiais, kuriuos aktoriai ir režisierius ne giliamintiškai psichologizuoja, o tarsi stenografuoja – kiekvienas ištartas sakinys čia turi aukso vertę, ir nuo jo lakoniškumo priklauso spektaklio bei tyrimo ritmas. Juolab kad tiesai patvirtinti laukia visa eilė įvairiausių įkalčių – nuo taurių su gėrimais, karolių iki peilio, kvepiančio kepto paršelio, pagaliau vyro penio. Drama ar net tragedija kaupiasi lėčiau – tvinksta tarsi kantrybė, kuriai trūkus paaiškėja, jog Vernerio nuolat vežimėlyje supamas vaikas tėra paprasčiausia lėlė (Zilkė kažin kiek metų kentusi vyro „beprotybę“ pati ištraukia ją iš vežimėlio ir visų akivaizdoj nuplėšia lėlei ranką ir koją); Singapūre miręs Tėvelis buvo ypatingos rūšies erodas (ir Mamytė dabar gali šokti iš laimės barstydama jo pelenus kur papuola); Johanas ne tik neprisimena Lenos vardo, bet dar ir elgiasi su ja kaip paskutine šiukšle (ir Lena, nupjovusi Johanui penį, dar ilgai bado vyrą tarsi skerdžiamą kiaulę). Unitazo skylėj – vien mėšlas ir kraujas: Lena slysta bandydama nusiplauti joje rankas, griebiasi už baltų plytelių sienos, aptaško viską krauju… (Ir jis, matyt, buvo surinktas ir užkonservuotas viename maišelių.)

Visai nebūtina būti Koršunovo teatro gerbėju, kad visus kitoniškesnius spektaklius vadintum blogais, o jo – gerais. Tiesiog režisierius turi tokią scenos laiko, ritmo ir stiliaus pajautą, dar tiek pat fantazijos, kad bet kokia šiuolaikinės visuomenės perversijų analizė jo rankose rizikuoja tapti jei ne kultiniu, tai bent jau „gerai surežisuotu realybės šou“. Ir ko jau ko, o humoro spektaklyje tikrai nestinga. Ir ne todėl, kad režisierius ir aktoriai tyčiotųsi iš savo herojų. Tiesiog be jokio gailesčio preparuodami, skrosdami jų gyvenimo būdą, fikcijas ir fobijas daro tai kaip reta galantiškai, stilingai, nepriekaištingai švariai ir žaviai. Taip žaviai, kaip tai darytų aukščiausios klasės parodomųjų tyrimų meistrai, kaip tai moka, bet buvo pamiršę daryti čia stebėtinai pasikeitę Klaipėdos dramos aktoriai. Atrodo, kad „Šalto vaiko“ estetika, sustiprinta dar ir trijų tonų „mielos akiai“ dekoracijos, kilstelėjo vizualią ir vaidybinę Klaipėdos teatro kartelę aukščiau ne tik už čia, bet ir sostinės scenose įprastas kasdienybės dramas ar komedijas.

Beje, ar viskas taip buvo iš tikrųjų – ar tikrai nutiko visi šie šiurpūs „Šalto vaiko“ įvykiai, ne taip ir svarbu. Gyventi su fikcija, kaip ir kamuojančiais apsėdimais, tolygu gyventi realiai. „Eikš, Lena, svečiai jau išsiskirstė, einam miegot“, – sako Johanas po nusikaltimo nusilpusiai Lenai.

Jona iš Monmartro, 2004-03-08