photo_page_1_47503311  

ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

KITOKIE NUODAI

Fabienne Avers / Les Inrockuptibles

2004-03-10

Į piceriją perkelta Veronos drama. Arba kaip jausmų virtuvę paversti gražiu duonkubiliu

Maksimaliai suspausta erdvė. Uždusimas garantuotas. Tokia nuojauta neapleidžia viso lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo pateiktos “Romeo ir Džiuljetos” versijos vyksmo metu. Abipusė pagieža ir keršto troškimas kaupiasi Kapulečių ir Montekių klanuose su kiekvienos naujos kartos gimimu. Savo neapykantą jie neša iškėlę aukštai kaip fakelą.

Vizualioji iš buvusios sovietinės šalies atvykusio režisieriaus traktuotė: erdvi komunalinė virtuvė, kurią galima palaikyti ir tipiška Veronos picerija. Ji išsidėsčiusi beveik per visą sceną, aktoriai turi tenkintis jiems likusiu mažyčiu erdvės ploteliu. Erdvę užpildantys virtuvės įrankiai ir skeleto baltumo kasdieniai namų apyvokos daiktai jungiasi į dulkėse skendintį paveikslą. Tame paveiksle dar regime bet kaip sukaišiotus karučius, kiaulės galvą, kryžių, samčius, karstą, virvę, nuotakos suknelę.

Tobula viena kitai nenusileidžiančių neapykantų simetrija, dvi panašios šeimos, du identiški likimai. Viską gaubia dulkės, praeities, kuri nuolat persekioja dabartį, bendrininkės. Siekiant pabrėžti dabartį slegiančios praeities svorį, dulkėms vaizduoti pasirenkami miltai. Šios miltų dulkės čia tuo pat metu simbolizuoja ir laiką, ir nusikaltimo nuodus, kurie nužudys įsimylėjėlius. Labai nesigilindami į daiktų metaforiškumą, jų fone matome du klanus, tik ir ieškančius progų išsivolioti miltuose, apakintus smurto ir nesugebančius pamiršti praeities ir atsiverti vieni kitiems. Jie tesugeba ieškoti pretekstų neapykantos kurstymui. Ir netrunka jų rasti.

Pirmas paveikslas: abi šeimos pozuoja nematomam fotografui. Sustingusios nenatūraliose pozose, juokingos… trumpai tariant, panašios kaip dvyniai. O paskui prasideda sumaištis. Įnirtingas mūšis. Galima spėt, kad rezultatas bus nulinis, o mirčių abi pusės gaus po lygiai. “Nuo pat pradžių, vos pradėjęs dirbti su pjese, ėmiau galvoti apie tradicijos vaidmenį. Būtent tradicija, tvirtai žinanti, kas yra gera, o kas bloga, ir yra pagrindinė pjesės tema”. Tačiau pats Oskaras Koršunovas, regis, nebėra toks tikras, kas yra gera ir kas – bloga.
Režisieriui abejones kelia pačios svarbiausios Šekspyro kūrinio scenos. “Viena svarbiausių “Romeo ir Džuljetoje” yra balkono scena. Tradiciškai ji vaizduojama romantiškai.” Netvirtai balansuodama ant viršutinės virtuvės lentynos, Koršunovo Džuljeta supranta, kad “pasaulis yra didesnis nei ji įsivaizdavo. Iki šiol ji buvusi akla, tačiau dabar praregėjo ir suprato, kad tą patį galima pasakyti ir apie ją valdančius įstatymus.”

Panaši ir katilo, kuriame burbuliuoja keršto aktai, išdavystės ir niekšybės ir kuris netrukus virsta mirtinų nuodų indu, funkcija. “Jį aptikusi Džuljeta suvokia, kad jos gyvenimą nuolat nuodijo kiti nuodai: stereotipai ir išankstiniai nusistatymai. Būtent šių nuodų paveikti visi personažai ir trypčioja siauroje bei troškių garų prisotintoje erdvėje. Virtuvė čia – archetipas. Tai šiek tiek primena krikščioniškąją maldą “Tėve mūsų”: “ kasdienės duonos duok mums šiandien”. Kasdienis prašymas tos pačios duonos galiausiai virsta mirtimi, nes jis suponuoja priklausomybę. Tai jau nebe maistas, o nuodas”. Žinoma, jausmų virtuvė yra ypatinga, – joje nėra receptų, o joje pagamintų eliksyrų sudėtis visada bus abejotina ir net pavojinga. Ačiū Oskarai, buvau tai pamiršusi…