foto210  

ŠALTAS VAIKAS

Kasdienybių tragedijos su “Campari”

Vaidas Jauniškis / Verslo žinios

2004-03-12

Tikriausiai abiem pusėms reikėjo nueiti nemažą gabalą derybų kelio, kad įvyktų šis teatro projektas Nr.1, pagaliau Oskaras Koršunovas nuvyktų į Klaipėdos dramos teatrą ir per mėnesį jame pastatytų naująją Mariaus von Mayenburgo pjesę „Šaltas vaikas“.

Apie šį beveik beprecedentį atvejį (kiti teatrai niekaip neprisivilioja Tumino, Nekrošiaus ar Koršunovo – o gal ir nevilioja) Klaipėdos dienraščiai rašė su pasimėgavimu ir dar negimusį kūdikį į repeticijų pabaigą spėjo pakrikštyti „šedevru“. Bet tai normali reklama, prie kurios jau spėjome
priprasti. O Klaipėdai yra dėl ko triumfuoti, – tarp įtempto savo darbo grafiko Koršunovas vis dėlto pasirinko uostamiesčio (savos šalies provinciją), o ne kurio nors pasaulio didmiesčio sceną. Tada nebe toks svarbus yra minusas, į kurį teatras „sėdo“ dar prieš premjerą, kai spektaklį staiga atsisakė paremti „Dvarčionių keramika“ (apie 3 t scenai reikalingų plytelių jau pagarsinta įmonė ne padovanojo, o pardavė, – taip šie plytelių ir durniaus klijuotojai įžūliai gavo ir pinigų, ir nemokamos reklamos).

Nepaisant to, teatras laimėjo: aktoriai – galimybę bent mėnesį padirbėti su Koršunovu; administracija ir techninis personalas – pagaliau dirbti nežiūrint į laikrodį ir nusikalstant bet kokiai pasaulio profsąjungai; teatras – pakelti savo moralinį bei meninį vardą ir gauti „išvažiuojamąjį“
spektaklį ne vien į Gargždus ar Priekulę. Supurtyta iš esmės, ir šis stresas leido visiems pasivalyti ir atsikratyti mąstymo bei vaidybos klišių antsvorio. Pagaliau, nemanau, kad tai buvo vienpusė labdara: režisierius, spėju, dirbo ekstremaliai greitai vaizduotės ir įvaizdinimo trasoje. Kita vertus, jo bolidas jau pripratęs prie panašių važiavimo sąlygų. Bet nauja medžiaga ir nauji, jam dar nematyti aktoriai, spėju, leido atrasti kūrybos ir kitokios raiškos džiaugsmą. Ir šįkart pergales lėmė ne sekundės tikslumu atliekami triukai, bet aktorių scenos patirtis ir asmenybių charizma. Jei šis mišinys ir nesprogdina, tai bent jau Bikfordo virvė uždegta.

Mariaus von Mayenburgo „Šaltas vaikas“ sąlygiškai gali baigti Koršunovo majenburgišką trilogiją, pradėtą „Ugnies veidu“ ir tęstą „Parazitais“. Bet ši pjesė apima kur kas daugiau, ji, paprastai kalbant, nesusitelkia vien į kartų konfliktą ar į vienos amžiaus grupės marginalų sugyvenimą – visa tai keliauja iš kartos į kartą, kaip ir sugyvenimo su Kitu problemos. Kitas
gali būti net išsigalvotas, matytas filme, įsivaizduotas kaip neįvykusio gyvenimo vizija (JOHANAS: Taip. Gerai, kad užėjo tas lietus. Būčiau pasiguldęs tave tarp medžių ir padaręs tau vaiką. ZILKĖ: Būčiau buvus nieko prieš.) Kitas gali būti paraleli kita scena – pirmosios atspindys,
komentaras, ateitis. Reportažinį tikslumą ir kalbėjimą tiesiai į akis keičia įvykio komentaru ar
vizijos. Aktoriams tai – akrobatika, dramaturgui – sudėtingesnio ir kartu poetiškesnio stiliaus paieška. Kinematografinis montažas, paremtas veiksmų nusakymo ir vidinio monologo kaita, matyta ir Rolando Schimmelpgfennigio „Arabiškoje naktyje“. Pridėkime dar vokiškąjį kinematografą – nuo „Bėk, Lola, bėk“ iki „Poravimosi meto“. Nuo skubraus didmiesčio ritmo iki
romantiškos komedijos scenelių. Pjesė kiek banguota, bet scenoje tai bandoma lyginti šviesų žaidimu, kone klipiniais epizodais, ir kartais regi beveik „Malholando kelią“.

„Sėdėdama zomšinėje sėdynėje pagaunu vyro žvilgsnį, jo plaukai sušukuoti fenu, pagalvoju, kai jis aplenkęs mane užvažiuoja ant kelkraščio“,- sako Lena. Tuo metu Eglė Barauskaitė pasakoja savo viziją – šį laiko žaidimą (kalbama esamuoju laiku, nors „jis užvažiuoja“ buvo anksčiau, nei ji
atsisėdo į automobilį), o Johanas – Vytautas Anužis, nusigręžęs nuo žiūrovų, rankoje laiko tik automobilio veidrodėlį. Ši scena – tarsi piramidės patalpa, apie kurią vėliau kalbės egiptologė Lena ir kurios „negalima atidaryti nesugriovus visos piramidės”. Aktoriaus kalba – dabarties veiksmo pasakojimas ir jo komentaras. Viskas pateikiama tarsi žvelgiant pro tą veidrodėlį – atgal iš ateities
(dabarties) į dabartį (praeitį). Vaidinant jau vertinti ir darsyk pateikti žodinį vertinimą, jį suvaidinant neva nuolatiniu kreipimusi į žiūrovus. Tai aktyvus darbas su tekstu, nepaliaujant jį mąstyti, ir vien tai neleidžia aktoriams tapti automatiškais teksto skaitovais. Čia pat – servas kitai
veikėjų grupei, nes simultaniškai rutuliojasi kita scena ir jos kartais susipina, o žodinį šokį pakeičia fizinių judesių (šokio?) sinchronas.

Mėnesio repeticijų problema: nespėsi atskelti užsidėjusio ilgamečio klišių gipso. Tačiau net ir tada scena sukonstruota taip, kad klišė ar įvaizdis taptų veiksnus ir „pakaltinamas”. Akinamoje plytelių šviesoje, kur matyti menkiausia dėmė, reikia vaidinti itin tiksliai. Kasdieniškai tiksliai. Valentinos Leonavičiūtės Mamytė magnetizuojamai tyli, bet sulaukusiai savo scenos reikia saugotis benefisinio komikavimo. Eglės Jackaitės Tinė nuosekli ir net verkdama nepamiršta instinktyviai linguoti klubais ar skubiai šnibžtelėti absurdiškumu dvelkiantį savo adresą – Barsukų 9: prigimties nepakeisi. Vytauto Paukštės Tėvelis – kietumo ir ironijos lydinys, neperspaudžiantis nei viena, nei kita ir taip išbalansuojantis ant tariamo paprastumo ribos: tiesiog kiek pavargęs seras baltu kostiumu ant balto klozeto. Dariaus Meškausko Heningas – „normalus ekshibicionistas“, bet, be jau girdėtų „apgailėtino tipo“ intonacijų, sutviskantis „urbanistinio lūzerio“ ir netyčinio komiko spalvomis.
Vytauto Anužio Johanas – dar neatsikratęs anksčiau kurtų personažų romantiško teatrališkumo, taip pat žaidimo tomis pat grimasomis. Bet reportažinis (plytelių suleidimo) tikslumas aktoriui naujiena, ir ji keičia matytą įvaizdį. Nuo savojo įvaizdžio bene toliausiai pasistūmėjo Nelė
Savičenko, – jos Zilkė ankstesnes sopulingąsias aktorės intonacijas užpila cinizmo ar šaltos „nekomunikacijos“ (tai – taip pat komunikacija) alumi. Ir bene didžiausias netikėtumas – Igorio Reklaičio Verneris: apsėstam manijos (būti reikalingam? tęsti susikurtą tėvo ir vyro misiją?) ir amžinai zyziančiam Verneriui aktorius suteikia paslėptos šizofrenijos, kartais net
cinizmo spalvų, išsiliejančių sarkastišku kunigo palinkėjimu jaunavedžiams, tampančiu beveik spektaklio motto: „ateis laikai, kai nebegalėsit žiūrėti vienas į kitą be pykčio (…) Jūs šauksitės Dievo, ir tai bus jo triumfo valanda“.
Eglės Barauskaitės Lena – pjudoma auka nuo pat pradžių – ilgainiui virsta heroje, auginančia savo herojiškumą komentarais, brandžia vaidyba ir nepatosišku tragiškumu. Ar ne paradoksas: ne paslaptis, kad Klaipėdos trupė, palyginti su kitomis, buvo vienas iš tolygiausių ir stipriausių
ansambliø, bet tik dabar atsiskleidė visu savo svoriu ir grožiu?
Aktorių ir pačios režisūros stiprybė yra jos neprimygtinumas. Tarsi – nebūtinumas. Neeksponavimas. Nerežisavimas per prievartą, vadinasi, ir visiškas pasitikėjimas žiūrovu. Lengvai visi išsitraukia iš maišelių savo buvimo įkalčius (nors joks čia detektyvas) – kokteilius, bokalus, peilius, nukirstus penius. Lengvai švilpauja house stiliaus melodiją (itin pataikęs į intonaciją Gintaras Sodeika), lengvai šoka-juda. Naujovių neakcentuojanti scenografija iš esmės matyta, nes „plytelių kelią“ atsektume nuo pernai Stokholme Koršunovo statytų „Išvalytųjų“, kuriuos – vėlgi – su kitokiomis plytelėmis ir tokia pat žalio pamišimo spalva statė ir Krzysztofas
Warlikowskis Varšuvoje. Neteko matyti, kaip veikia švediška scenografija, tačiau „Šaltame vaike“ ji yra tarsi prigimtinė, su visu scenovaizdžiu kurianti nuoseklią sterilios-švarios-purvinos-kruvinos operacinės grandinę. Kaip ir tarsi netyčia dėvėtų drabužių parduotuvėse atrasti drabužiai
(kostiumai – Agnės Kuzmickaitės) – nežabotų paaugliškų užmojų Tinės marškinėliai su užrašu „Urban love“, egiptologės Lenos auksiniai bateliai, raudonai balta jos suknelė, – ji neliks švari, Lena pirma apsivems, paskui apsitaškys kraujais. Baltas kostiumas Tėveliui, keliaujančiam anapus.

Nė vienas Oskaro Koršunovo spektaklis nebuvo ir toks fiziologinis, kur tarsi visur juntama mėsa: apie ją kalbama, ji – kepta kiaulė – pjaustoma ir užuodžiama. Maišeliuose kruvinas peilis ir kruvinas penis. Uodi kraujo kvapą. Į klozetus nuleidžiama garbė, kraujas ir vėmalai. Bet neslogu. Visur juntamas ir lengvas “Campari” stiliaus stiprios režisūros, brandžios
aktorystės ir apmąstyto teksto kokteilis, pakeliantis tragediją iki kasdienybės.
„Virš baseino pučia vėsus vėjas“, pasakoja Lena. Galbūt tai mano vizija, bet aš jį taip pat užuodžiu.

Vaidas Jauniškis, 2004-03-12