Miranda 71 photo-D.Matvejevas©  

MIRANDA paskutinį kartą!

Kai kviečia prie telefono

Nyulassy Attila

2011-07-17

Esame socialistinėje Sovietų Sąjungoje kažkada praėjusio amžiaus viduryje, paprastumo dėlei sakykime, kad Prosperų bute. Tipiškame socrealistiniame miesto gyvenamųjų rajonų virtuvės – kambario bute vyras rūpinasi neįgalia dukra Miranda, galbūt kažkada buvusia baleto šokėja. Jie gyvena pilką kasdienybę, kurios metu Prosperas vis grasina telefonui, bet nerenka juo numerio, tik prisiekia atkeršyti. Iš pirmo žvilgsnio, čia negali būti kalbos apie modernizuotą Šekspyrą, nors veikėjų vardai sutampa su jo kaūrinio „Audra“ dviejų herojų vardais, bet negali tais būti, kadangi vakarais jie skaito minėto kūrinio ištraukas. O gal vis dėl to gali jais būti? Geras klausimas: kas galėtų būti tas viduramžis, fiziškai stiprus, namuose akivaizdžiai kaip pensininkas vegetuojantis vyras 60-ųjų – 70-ųjų metų Sovietų Sąjungoje, namuose turintis teisėtvarkininko uniformą, kuriai jis daug kalba, jog atkeršys ir kuris nuolat keri savo telefoną?

Diulos mieste parodyta Oskaro Koršunovo pasaulinė premjera yra kartu ir daug sakanti, ir vienareikšmė, ir sunkiai sekama, ir jaudinanti, ir paini, ir visiškai aiški. Kietas turi būti žiūrovas, tiksliai žinantis, kuris sakinys kodėl nuskambėjo scenoje, kai nėra nė akimirkos abejonių, jog visi sakiniai ten ir tuo metu nuskambėjo, kur ir kada jiems vieta bei laikas buvo. Įdomus tai pasaulis, nes ne tik sceną persmelkia nenusakoma nuotaika, bet ir mums, žiūrovams, gerokai to tenka.

Tuo metu, kai tiesiog be išimties kiekvienas nuskambėjęs sakinys yra Šekspyro kūrinio tekstas, „Audros“ istorija rutuliuojasi šiame, tam tikrame bute Brežnevo laikais. Dainiaus Liškevičiaus scenografija iki smulkmenų apgalvota: vyresni už dvidešimtmečius (bet ir jaunesni, įsivaizduojant, kad jie lankėsi pas savo senelius) tame bute ras pažįstamų daiktų. Milžiniškos, iš plonų lentų sukurptos knygų lentynos, kiekvienas kampas ir užkampis prikimštas gausybe knygų, milžiniška dekoratyvinė palmė, stalinis veidrodis, sieninis baras su atlenkiamomis durelėmis, per atsitiktinius garsus „Gulbių ežerą“, o vėliau Sovietų Sąjungos žinias – „Vremja“ – transliuojantis televizorius ir visas metaforiškas pilkas dulkėtumas taip detaliai atsiskleidžia prieš mus, kad vien dėl to vertas pusantros valandos žiūrėjimo. Žinoma spektaklis čia nesustoja, kai su veiksmu judame tolyn, atsiskleidžia šio atrodytų kasdieniško, bet vis dėl to ypatingo buto lig šiol slėptos savybės: švytinčios statulos, blerbiantis radijas, šviesomis blyksintis koridorius, stumdomos durys. Sulankstomų ir triukšmą generuojančių elementų gausa. Jie tokie gyvenimiški, kad savyje gali įkūnyti visus „Audros“ elementus. Tačiau tikriausiai gražiausias – dramos skaitymui reikalingos nuotaikos sukūrimas, kai jūros ošimą sukelia traškančio radijo stočių paieškos rankenėlės sukiojimas.

Prosperas pradeda vaidinti. Puikus aktorius, kiekvienas aplink jį esantis daiktas, prietaisas, įrangos elementas yra vaidybos dalis. Prosperas perima brolio dėka kartu su jo dukra ištremto Valencijos hercogo vaidmenį, turintį užburiančią jėgą. Taip pat suvaidina ir vergą Calibaną, suimtus laikomus valenciečius, įkūnija pjesėje nematomą Sycorachsą. Jo dukra irgi įsijungia į vaidybą, suprantama – ji Miranda, bet jai tenka ir Arielės, oro dvasios vaidmuo. Iš kambario su šiokiadienių mistika įkūnytos istorijos eigoje nutinka kažkas labai keisto. Vaidmenys susimaišo. Pradinė, taisyklinga atrodanti, tvarka skyla: mūsų matomas Prosperas ir Prospero vaidinamas Prosperas dingsta su tuo, kad jis vaidmens namais laiko butą, kuriame vaidintojas gyvena ir dingsta taip pat tuo, jog iš pradžių neįgali Mirinda atsistoja ant kojų jau kaip Arielė. Negana to, retkarčiais vis naujas vaidmuo išnyra su nuolat spartėjančių, nervus tampančių, bet prie nuotaikos labai tinkančių efektų ir blerbimų pagalba (Antano Jasenkos muzika labiau panaši į bendraamžių šokių vakarėlio triukšmus ir soundtrack-us, į pirmą planą iškeliančius bosus). Taigi kai suskamba muzika, kad ir kokioje erdvėje ir laike bebūtume („Audroje“, Prospero bute, „Audroje“ vaidinančio Prospero bute ir t.t.), neabejotina, kad kitur pasijusime.

Girdima garsinė medžiaga ir tekstas visada aštriai reflektuoja į scenos įvykius. Prosperas ir Miranda irgi nuolatos perdirba savo gyvenimus, ryšius (ir patys save taip pat), suteikdami tam įvairialypius santykius. Povilas Budrys netausodamas idėjų ir energijos kuria ir mažesnius charakterius. Su kokiu nuoseklumu, pabrėžtinumu atlieka šiuos smulkesnius vaidmenis, taip artimai, santūriai ir natūraliai daro įspūdį jo Prosperas, iš kurio bet kokiomis aplinkybėmis spinduliuoja, kad kažkas jį slegia, kelia vidinę įtampą, kažkas, ko negali išspręsti. Airida Gintautaitė labai jausmingai juda šio dvigubo žaidimo riba. Jos Miranda kartu atrodo realiai egzistuojanti, fiziškai neįgali, protiškai atsilikusi moteris ir tuo pačiu priklausomas, fiktyvus charakteris. Aktorė taip detaliai nušlifuoja savo vaidmenį, kad tą klausimą palieka atvirą iki paskutinės akimirkos, netgi ir po jos.

Taip pat puikus klausimas, ar Miranda egzistuoja, nes paskutiniame veiksme, spektaklio finale jos jau nėra scenoje – be to ji stengiasi priimti tiksliai tokią pačią pozą kaip ir baleto šokėjos statulėlė. Tačiau Prosperas taip pat rūpinasi Miranda kaip ir jo analogai kūrinyje. Gali būti, jog ir jis tik fantazija. Greta daugelio dviprasmybių scenoje linksminasi ir vienareikšmės užuominos: telefonas, Antonijų, Prospero brolį įkūnijanti uniforma, tremtis, spektaklio metu nuolat išskirtinį dramaturginį vaidmenį atliekantis telefonas.

Prieš tai, kai kam nors pasirodys kažkas konkretaus, reikia nuraminti, kad nepaisant įspūdžio, spektaklis neturi nieko bendro su realizmu. Blyksinčios šviesos, rujojančios, lėtai judančios figūros, šmėkščiojantys, keistomis pozomis pasirodantys tipai, buto baldai ir daiktai, trilerio atmosferą sukuriantys triukšmai pagimdo nežemišką, mistišką pasaulį. Bet jeigu patikėtume, kad spektaklis neturi nieko bendro su realybe, klystume. Spektaklis iki galo lieka ištikimas realistinei scenografijai ir nė akimirkai neišlipa iš vyro, prakaitą nuo kaktos besišluostančio ta pačia nosinaite, į kurią ką tik išsišnypštė nosį, skausmingai susiaurėjusio minipasaulio.

Tačiau tas vyras tik laukia – didelė tikimybė, kad vienas, pasinėręs į prisiminimus ir kančią (besirūpindamas kažkuo ar kuo nors, kas galbūt yra įsivaizduojama dukra, gal – galbūt – prisiminimai apie mirusią dukrą, galimas daiktas, jog tai buvusi meilė). Gali būti, kad tik laukia. Gali būti, jog socializmas jau baigėsi ir niekas nesėdi namuose kaip senas pensininkas, pašalintas iš įstaigos posto. Gali būti, kad taip buvo tik socializmo laikais, ir kažkas negailestingai kažką pašalino. Gali būti, jog ir dabar tai tęsiasi. Viena tikra, kad apie tą vyrą sunku ką nors konkrečiai įsivaizduoti, nors viskas visiškai gyva ir pažįstama. Jis gali būti valdininkas, gali būti karininkas, gali būti kareivis, gali būti politikas, gali būti slaptasis agentas, galiausiai netgi žmogžudys. Tačiau tikras dalykas, jog jis yra menininkas. Esmė ta, kad jis toks gąsdinantis ir nenuspėjamas, jog gali būti bet kuo – šiandien tik laukia, kad būtų pakviestas. Tam, jog atkeršytų. Kiek tai atrodo gąsdinančiai, tiek apgailėtina ir nenuspėjama viskas, kas prieš mus vyksta, kai tuo pačiu viskas yra ir tikra. Koršunovas tiesiog iki nepakenčiamumo lygmens iškelia tos rūšies būties netikrumą ir neužbaigtumą, atsivėrusių žaizdų ir pamirštų skaudulių draskymą. Pažįstama?

Bet gali būti, jog dalykas išties ne toks konkretus ir kažkur, užnugaryje, kolektyvinėse smegenėlėse, ten veikia Prosperas, kaip socializmo dvasios, nepakankamai apgalvotai pašalintos, labai veiklus atstovas ir tik to laukia, kad galėtų sugrįžti „dirbti“.  Ir telefonas suskamba…

***

Iš vengrų kalbos vertė Algirdas Jakulis